Simonas Žmuidzinas: „Lietuvos pilietybė man – svarbiausia“

Ortodontas dr. Simonas Žmuidzinas – entuziastingas Lozanos lietuvis, be kurio neįsivaizduojami Šveicarijos lietuvių susitikimai, šventės ar kiti renginiai.

Akį traukia įspūdinga jo išvaizda – dviejų metrų ūgis, o ausį – originali kalba, mat lietuviškai jis kalba su suvalkietišku ir amerikietišku akcentais. Amerikoje gimęs ir augęs, jau dvidešimtį metų Šveicarijoje gyvenantis Simonas save laiko lietuviu ir dalyvauja visų trijų šalių rinkimuose. Siūlome pokalbį su juo.

Kada atvykai į Šveicariją?

Į Lozaną atvykau po studijų, 1988-ųjų rugsėjį.

Ką studijavai ir kur?

Mokytis pradėjau Niujorko valstijos Ročesterio miesto Šv. Stanislavo mokykloje ir Vyskupo Kearney gimnazijoje. Po to Niujorko universitete (NYU) Manhatene baigiau biologiją ir psichologiją. Ohajo valstijos universitete (Ohio State University) apgyniau stomatologijos disertaciją, o 1988 metų liepos mėnesį tame pačiame universitete baigiau ortodontijos rezidentūrą.

Kodėl pasirinkai šią specialybę?

Man visada buvo malonu dirbti su žmonėmis.  Biologija ir kiti gamtos mokslai buvo arti širdies ir gerai sekėsi. Nuo 15 metų daugelį vasarų dirbau jaunimo vadovu Neringos lietuviškoje stovykloje, Vermonto valstijos miškuose. Prisimenu, vieną vasarą atvyko naujas stovyklautojas su baisiu sąkandžiu, atrodančiu neestetiškai.  Kai kurie vaikai tyčiojosi iš jo. Po metų ar dviejų tas pats vaikas vėl vasarą sugrįžo stovyklauti, bet šį sykį su jau pataisyta šypsena. Jo pasitikėjimas savimi padidėjo dešimt sykių ir vaikai visai kitaip bendravo su juo. Aš jau ilgai svarsčiau galimybę studijuoti šią specialybę, bet tas įvykis buvo lemtingas, galutinai mane pastūmėjęs į šiuos mokslus.

Papasakok apie savo tėvus?

Mano tėvai (kiekvienas atskirai) per Antrąjį pasaulinį karą emigravo į JAV. Jie susitiko Niujorke. Mama aukštaitė, aktorė, tėvas suvalkietis – dainininkas, tenoras. Amerikoje tėvas dirbo optiku. Mama iki mano gimimo dirbo „Kodak“ firmoje, po to augino mus su seserim, o menu užsiimdavo visuomeniniais pagrindais, laisvalaikiu. Tėvas iki pat mirties dainavo ir gastroliavo, tačiau į gastroles važinėjo ne už pinigus, tik kelionės išlaidas.

Tad kas tave atvedė į Šveicariją, kodėl nepasilikai Amerikoje?

Šeima man davė nepaprastai daug, ypač daug meilės, tačiau Amerikoje mokslas – labai brangus ir aš pats turėjau save išleisti į mokslus. Baigęs studijas turėjau daug skolų, kurių norėjau kuo greičiau atsikratyti. Be to, nenorėjau profesinio gyvenimo pradėti visai be pinigų. Iš karto savo kabineto atidaryti nenorėjau ir radau skelbimą, reklamuojantį sąžiningai apmokamą darbą valdiškame kabinete Lozanoje. Man tai buvo paranku – į kabinetą investuoti nereikėjo ir galėjau įgyti profesinės patirties. Planavau per porą metų grąžinti paskolas ir, truputį užsidirbęs, grįžti į JAV.

Tačiau vėliau nutariau įstoti į Amerikos Ortodontijos Tarybą (American Board of Orthodontics), o tam reikia mažiausiai septynerių metų darbo patirties. Grįžęs į JAV būčiau turėjęs pradėti nuo nulio, todėl nutariau pasilikti dar keliems metams Šveicarijoje, kad galėčiau įstoti į organizaciją. Kai tik įstojau, analogiška organizacija susikūrė Europoje, o į ją įstoti reikėjo dar dvejų metų stažo, todėl likau dar porai metų.

Per tą laiką mane ėmė kviesti skaityti įvairių tarptautinių paskaitų. Tuomet jau ir iki galimybės prašyti Šveicarijos pilietybės buvo likę visai nedaug, todėl pasilikau dar keletui metų. Patekau į tą laiko langelį, kai juridiškai buvo leidžiama prašyti kitos šalies pilietybės, tuo pačiu išlaikant lietuvišką. Nors dabar esu ir Šveicarijos pilietis, Lietuvos pilietybė man – pati svarbiausia.

Kodėl?

Todėl, kad gimiau lietuvių politinių emigrantų šeimoje. Vaikystėje kalbėjau lietuviškai, užaugau lietuviškoje kultūroje, gal net lietuviškesnėje nei tuometinėje Lietuvoje. Ročesteryje buvo nemaža ir aktyvi lietuvių parapija. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą, bažnyčią, šokau lietuviškų šokių ansamblyje „Lazdynas“, lankiau lietuvišką teatrą bei lietuviškų skautų kuopą, turėjome net lietuvišką radijo valandėlę, krepšinio komandą ir labai gerą bei žinomą chorą. Pirmą anglišką žodį pratariau pirmoje klasėje. Mano aplinkoje vyravo „smetoninė“ dvasia. Tėvas mums įskiepyjo, kad mes – ne Amerikos lietuviai, o lietuviai, gyvenantys Amerikoje. Abu tėvai iš pradžių tikėjo, kad išvykimas bus laikinas, truks penkerius ar dešimtį metų. Jie nemanė, kad Lietuva 50 metų kentės sovietų naguose. Tarybiniais metais buvo svarbu, kad Lietuva išliktų, ir visi užsienyje gyvenantys lietuviai jautėsi už tai atsakingi.

Esi gimęs JAV, mes tave pažįstame kaip lietuvį, dvidešimt metų gyveni Šveicarijoje. Kaip pavyksta suderinti savyje tris kultūras?

Juridiškai gimiau JAV piliečiu, tačiau pirmiausia esu lietuvis. Tapatybių daugialypiškumą mėgstu aiškinti taip: moteris (ir vyras, bet taip gražiau skamba) gali vienu metu būti ir duktė, ir žmona, ir motina, tačiau ji lieka savimi, nors turi šias tris atskiras tapatybes. Žinoma, Amerika turėjo šiokios tokios įtakos mano asmenybei, bet, manau, kad lietuviškos įtakos buvo daugiau. Stengiuosi neutraliai žiūrėti į visas kultūras, iš kiekvienos paimti tai, kas geriausia, ir stengtis atsisakyti to, kas blogiausia.

Kas kiekvienoje iš trijų įtakų tau atrodo patrauklu?

Amerikietiškoje kultūroje man patinka praktiškas mąstymas, lengvas, atviras bendravimas, darbštumas; lietuviškoje – gili tautinė istorija, mažos šalies dvasia išlikti, pagoniškas jausmas, susijęs su žemdirbyste; šveicariškoje – … save sieju su prancūziškąja Šveicarija, čia man artimas joie de vivre (gyvenimo džiaugsmas)!

Kas Tau čia artima? Ar nors truputį jautiesi šveicaru?

Jaučiuosi tarptautiniu žmogumi – galiu pritapti visur, bet čia, šioje šalyje patinka žmonių tvarkingumas, švarumas, gera organizacija, darbštumas ir sąžiningumas. Tačiau emociškai man čia sunku. Šveicarai uždari ir ne tikro šveicaro lengvai neįsileidžia.

Jau daug metų dalyvauji lietuvių bendruomenės veikloje. Vienu metu esi buvęs ir valdybos narys.  Kodėl tau tai svarbu?

Kai atvykau į Šveicariją buvo dar tarybiniai laikai. Todėl, kaip užsienio lietuvių bendruomenės narys, jaučiausi atsakingas už Lietuvos vardo išsaugojimą. Po nepriklausomybės atkūrimo bendruomenės tikslai pasikeitė. Dabar ji reikalinga tam, kad išlaikytume lietuvybę gyvendami svetimame krašte. Apie penkerius metus buvau Šveicarijos lietuvių bendruomenės viceprimininku, o vėliau, kai atėjo nauja energija ir valdyba iš Berno persikėlė į Ciūrichą, man pasidarė toloka važinėti. Atsitolinęs nuo politinės dalykų pusės, perėjau prie visuomeninės veiklos – rengiau keletą žygių į kalnus, slidinėjimo savaitgalius, jonines Lozanoje.

Kas Tau bendruomenėje patinka, kas ne ?

Gaila, kad Šveicarijoje lietuvių yra nedaug, o ir tie patys išsisklaidę po visą šalį, todėl sunku bendrauti ir organizuoti visavertę lietuvišką veiklą – sporto renginius, teatrą, šokius. Neturime savo „Lietuvių namų“. Nepaisant to, kartais malonu būti tautinės mažumos tarpe.  Žmonės vienas kitą geriau pažįsta bei supranta, o taip lengviau asmeniškai pabendrauti su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis.

Jei tavo gyvenimo drauge taptų ne lietuvė moteris, ar norėtum, kad judviejų vaikai kalbėtų lietuviškai ?

Taip, labai norėčiau! Svarbu išlaikyti lietuvišką tautinę dvasią – tai mano vidinis poreikis.

Net jeigu vaikai kalbos neperduotų kitai kartai?

Kitose šalyse yra pakankamai lietuvių kalbai ir lietuvybei išlaikyti net keletą kartų. Čia, kaip sakiau, trūksta minimalaus jų skaičiaus, nėra tos svarbios „kritinės masės“ lietuvių. Esu dirbęs daugelyje lituanistinių vasaros stovyklų. Jose būdavo vaikų, kurių jau ir tėvai nemokėjo lietuviškai, o jie staiga pasijuto tokiais lietuviais, kad atvažiavo į stovyklą, savo pastangomis pramoko lietuviškai ir dabar net keletas gyvena Lietuvoje. Be to, Europoje gyvendamas supratau, kad kuo daugiau kalbų žmogus moka, tuo labiau visavertis jis yra visose srityse.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.