Paskutinis metų vakaras su M.Martinaičio „Atmintimis“ bei J.Survilaitės „Vartai Nr.3“

atmintysPaskutinis lietuviškos knygos klubo metų susitikimas įvyko 2008 m. lapkricio 21d. Buvo aptarta M. Martinaičio poezijos knyga „Atmintys“ ir turėjome nepakartojamą galimybę pakalbėti apie Janinos Survilaitės paskutinį romaną „Vartai Nr.3“, dalyvaujant pačiai autorei. Toliau skelbiame J. Survilaitės parengtą tekstą apie M. Martinaičio lyrikos rinkinį „Atmintys“.

Janina Survilaitė:

„Kol apie M. Martinaičio meilės lyrikos knygą  prabils tikrieji, griežtieji kritikai, noriu išsakyti kelis grynai savo moteriško supratimo įspūdžius.

Labai apsidžiaugiau vieną kartą iš vyro poeto plunksnos sulaukusi šilto, jausmingo lyrinės poezijos žodžio MOTERIAI-MEILEI. Šiame junginyje visa galybė  gamtiškos ir dieviškos, tyros, skaidrios meilės ir draugystės jėgos, grožio, jausmų, pavasariško žydėjimo ir rudeninių meilės spalvų… Prisipažinimų ir nutylėjimų, klausimų ir atsakymų, atgailos ir užsispyrimo, išdidumo ir nusižeminimo –visko, kas tik gali pasitaikyti vyro kelyje į  Moterį,jos širdį ir Meilę.

Visa tai poetas išdainuoja labai vyriškai ir lyriškai, su dideliu palankumu ir pagarba  MOTERIAI ! Nesigėdija jausmų, neprisidengia jokiomis alegorijomis, nesislapsto ir neapeina aplink, rinkdamasis žodžius, frazes, sakinius…

Visus lyrikos posmus pavadinau : vyro gyvenimo ir likimo skrydis į meilės moteriai gelmes!

To skrydžio pradžia, prasmė ir pabaiga –ištisa iki galo netskleidžiama meilės mįslė ir paslaptis, kuri kiekvieną iš mūsų pradeda vilioti ir šildyti nuo vaikystės ir tęsiais iki grabo lentos…

Kaip įminti Dievo, Dangaus, Žemės ir Saulės pasiųstus meilės ženklus ir jų prasmes, kurios taip melodingai giedrai suskamba „Atmintyse“?

Kaip įskaityti ir suvokti visus nuoširdumu meilei ir moteriai kvepiančius rašmenis amžinai įrašytus galvoje, širdy, minty ir likime?..

Kaip iki galo išsiaiškinti pasiųstą širdį MEILĖS atėjimą, buvimą ir… mirimą?

Galima ir sudėtingai filosofiškai, ir Šekspyro, Adomo Mickevičiaus ar kito pasaulinio garso genijaus meilės sonetų aidais, ir, pasirodo, galima pasitelkus savo talentą, tą pasakyti sudėjus visų pasaulio poetų muzikos skambėjimą į vieną melodiją, išsireikšti paprastai-nepaprastai taip, kaip M. Martinaitis.

Poetas sustygavo visą orkestrą gilių, jausmingų poetinių skambesių, gražių rimų ir ritmų, nupiešė daugybę meilės spalvų ir atspalvių, pažadindamas skaitytojus iš naujo įsigilinti į pačio Aukščiausiojo palaimintus niekada nesikeičiančius, brangiausius kiekvienam mirtingąjam dalykus.

Meilės ženklai „Atmintyse“ gyvi, kvėpuoja, alsuoja, dūsauja ir džiaugiasi pačiose sielos gelmėse, kelia kiekvienam šventiškai pakylėtą pasigėrėjimą ir jaudulį.

Taip kuriamas buvo pasaulis, kaip mane palietei,

kaip žadini, mirę bus taip keliami,

kaip marmure veidas ryškėja, liečia teptukas paletę,

iš oro ir žemės tampama taip žmogumi.

Taip atsiranda šviesa ir užsimezga vaisius,

šitaip, vos paliesta, ima virpėti styga…

Kaip Dievui padvelkus į veidą, tau atsiskleisiu,

lyg kažkieno padiktuota knyga.

Kai įsižiūri į M.Martinaičio kūrybinę bibliografiją, imi pastebėti, kad jis dėsningai kas dešimtmetį vis iškapsto lietuvių poezijai ką nors naujo.

Štai 1968-70 metais literatūros kritikų jis įvardijamas, kaip vienas pirmųjų ir svarbiausių lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų, padėjęs pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti.

Po dešimtmečio su savo KUKUČIU /1977m./ visus nustebino sugebėjimu sukurti archainės sąmonės fenomeną, folklorinį personažą, depersonalizuotą keistuolio žemaičio figūrą šiuolaikiniame pasaulyje.

Vėliau eilėraščių rinkiniuose „Toli nuo rugių“/1980m./, „Gailile raso“ /1990m./ vėl kaip novatorius, pasiremia archetipiniu mąstymu ir iš buities detalių bando rekonstruoti senają baltų pasaulėjutą.

„Atmintys“ – atgaivintas ir atšviežintas senosios lyrikos modernus  skambesys ir spindesys…

Reiškia poetas vėl atėjo pačiu laiku, nes nepaprastai reikalingas nesuprantamų, bereikšmių minčių raizgalynėse mums narstytis modernių poetų kūrybos versmėse, įsigalinčiais lyrikos laidotuvių laikais…“

Comments are closed.