Bazelio literatūros klube – tikrumo paieškos su romano „Gastrolės“ autore Dovile Zelčiūte

Gegužės 2 dieną literatūros mylėtojai susirinko į pirmąjį Bazelio literatūros klubo vakarą. Pirmuosius klubo narių žingsnius lydėjo ir globojo seserys: poetė, eseistė, dramaturgė bei prozininkė Dovilė Zelčiūtė ir psichologė Kristina Zelčiūtė.

Nuo šiol galime džiaugtis ne tik naujuoju literatūros mėgėjų susibūrimu Bazelyje, bet ir šaunia šio klubo krikštamote Dovile Zelčiūte, kuri pagal išgales mus informuos apie naujai išleistas ar neteisingai pamirštas senesnes, bet dėmesio vertas lietuviškas knygas.

Mintis įsteigti knygos klubą Bazelyje jau buvo kilusi senokai. Keletą metų dalyvaudama Ciuricho knygos klubo veikloje pastebėjau, kad bazeliečiai, nors ir norėdami įsijungti į šią veiklą, neatvažiuoja į susitikimus dėl atstumo ir laiko stygiaus. Tad kodėl gi mums  nesusitelkus ir neįkūrus literatūros klubo Bazelyje? Šis sprendimas pasiteisino, nes į pirmąjį Bazelio literatūros klubo vakarą susirinko vienuolika iš penkiolikos panorusių klubo veikloje dalyvauti knygos mylėtojų. Su ciurichiečiais sutarėme, kad stengsimės susitikimų laiką derinti taip, jog norintieji galėtų dalyvauti abiejų miestų klubų veikloje. Bazelyje, kaip ir Ciuriche, rengsime literatūros vakarus kartą per du mėnesius, – taip norintieji kas mėnesį galės dalyvauti diskusijose apie literatūrą. Tai dar viena puiki proga mūsų lietuviškiems susitikimams.

Romanas „Gastrolės“ (Alma litera, 2009) pirmajam klubo vakarui buvo pasirinktas neatsitiktinai. Jo autorė Dovilė Zelčiūtė yra ne vieną kartą lankiusis Šveicarijoje, pristačiusi savo kūrybą Bazelio, Ciuricho, Lugano, Arau, Liucernos miestuose, daugeliui pažįstama asmeniškai. Sužinojusi, kad D. Zelčiūtė Šveicarijoje viešės gegužės mėnesį, paprašiau jos pristatyti romaną bazeliečiams. Nors ši rašytojos viešnagė Šveicarijoje buvo labai trumpa, ji mielai sutiko pakalbėti apie savo kūrybą.

„Gastrolės“ yra pirmasis D. Zelčiūtės romanas ir vienuoliktoji knyga. Vakaro metu autorė prisipažino, kad iš pradžių apie romaną negalvojo – ji rašė noveles, kuriose figūravo viena ir ta pati pagrindinė veikėja, jungianti siužetą į vieną visumą. Taigi tai nebūtinai turėjo būti novelių rinkinys. Pradėti rašyti prozą poetei buvo tam tikras iššūkis. Nors šiame žanre ji irgi nėra naujokė – juk išleistos fotografijos knygos, drama, be to, autorė dirbusi „Nemuno“ redakcijoje, parašiusi daugybę straipsnių. Nors kūryba, anot D. Zelčiūtės, yra intymus veiksmas, ji vis dėlto atskleidė kai kurias kūrybinio proceso paslaptis. Autorė papasakojo, kad kūrinio kompozicija gavosi savaime, rašant, nebuvo perdėliojamos, maketuojamos romano dalys, nes siužeto linijas autorė žinojusi nuo pat kūrybos pradžios. D. Zelčiūtė pasakojo, kad ji anksčiau netikėjusi, jog romanas gali „vesti“ autorių, o ne atvirkščiai. Netikėjusi tol, kol… rašomas kūrinys jos pačios nepaėmė už rankos ir nenusivedė.  Pradėjus rašyti, atsirado mažiausiai trys personažai, apie kuriuos rašytoja neturėjusi jokio supratimo, vardai pasirašę automatiškai, jie „vedė“ ir „reguliavo“ netgi siužetą. Anot autorės, knyga kiekvieną rašantįjį pirmiausia veda į save, į savęs paties pažinimą… D. Zelčiūtė pasakojo, kad romano rašymui prireikė apie 1,5 metų, intensyviausi buvę 3 – 4 paskutiniai kūrybos mėnesiai.

Skaitytojų užklausta, ar atgaivinti prisiminimus iš vaikystės, paauglystės padėję dienoraščiai, D. Zelčiūtė prisipažino, kad nei vaikystėje, nei jaunystėje nėra rašiusi dienoraščio. Susitikime dalyvavusi rašytojos sesuo psichologė Kristina Zelčiūtė labai išsamiai paaiškino, kaip veikia atmintis. Viena iš atminties rūšių yra emocinė atmintis – patirtų jausmų, emocinių būsenų laikymas atmintyje ir atgaminimas. Išgyventi stirpūs jausmai padeda prisiminti ir kitas įvykių detales. O tokios asociacijos, užuominos „ištraukia“ informaciją iš ilgalaikės atminties.  Kristina buvo pirmoji romano skaitytoja ir vertintoja. Ji prisipažino, kad Dovilės knyga padėjo sugrąžinti tam tikrą jos pačios esybės dalį, kuri buvusi iki tol padėta ant apdulkėjusios atminties lentynos.

Zelčiūtė pasakojo, kad laukdama skaitytojų atsiliepimų, ji labai nerimavusi, ar jie neįžvelgs netiesos teatrinėje autentikoje. Rašytojai teatro gyvenimas pažįstamas nuo vaikystės, mat jos tėvai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius – garsūs Kauno dramos teatro aktoriai. Teatre, gastrolių maršrutuose prabėgo Dovilės vaikystė ir paauglystė. Tačiau, anot romano autorės, knyga jokiu būdu nėra autobiografinė. Viename interviu D. Zelčiūtė pasakė: „Jei rašytojas Juozas Aputis turi savo kaimą, o poetė Judita Vaičiūnaitė – savo miestą, tai aš – dramos teatrą, kuris man yra kaip tėviškė. Kai tai atradau, man palengvėjo. Dabar nesu teatre, bet nuo jo labai nenutolau. Radau properšą ir galiu kita kalba pasakoti apie teatrą“. Todėl visai nenuostabu, kad romane dvylikametės Akvilės meilės vyresniam aktoriui istorija rutuliojasi teatrinėje aplinkoje. Autorė neturėjusi pretenzijų atkurti tokių patirties faktų tikrovės, kokią ji pati asmeniškai išgyvenusi. Priešingai, jai norėjosi ją paslėpti, bet tai ne visur pavyko. Praeities įvykiai, nuojautos, vaizdiniai knygoje yra perteikti jau transformuoti ir sublimuoti. Nors D. Zelčiūtę ir jos romano veikėją daug kas sieja, rašytojai tikrovė yra tai, ką ji emociškai atsimena. Akvilės tikrovė yra absoliuti netikrovė – spektakliai, kurie pasibaigia, tik girtas būdamas ją mylintis aktorius, nėštumas, kurio nebuvo…  Romanas „Gastrolės“ yra knyga apie tikrumo paiešką, apie tai, kas žmogui tikra. Romano veikėjai Akvilei vienintelė tikrovė yra meilė, už kurios ji kabinasi. Teatras yra tik fonas, sutirštinantis tikrumo jausmą, nes jis pats savaime yra tikresnis už gyvenimą.

Antroje Bazelio literatūros klubo vakaro dalyje susirinkusieji kalbėjosi su psichologe Kristina Zelčiūte. Tiek psichologė, tiek vakaro dalyviai įsitraukė į pokalbius apie  emigracijoje gyvenančių lietuvių tapatumo paieškas, psichologines problemas, vaikų auklėjimą. Ir jei ne laikrodžių rodyklės, negailestingai artėjančios prie vidurnakčio ribos ir visiems primenančios apie ryt prasidedančią darbo savaitę, tie pokalbiai būtų galėję tęstis dar valandų valandas…

Comments are closed.