J.Survilaitė: Atsiminimai apie Ireną Aldoną Augevičiūtę-Kaestli

filmVėjuotas šveicariškas rudens vakaras… Mano darbo kambaryje sukasi DVD „skrituliukas“ kompiuteryje… Visą vakarą peržiūrinėju Lietuvos kino studijos operatorės, pasisvečiavusios porą savaičių pas mane Ciuriche 2001-ųjų gegužę, paruoštą filmuotą medžiagą apie Šveicarijos lietuvių bendruomenę.

Tai atmintis, kuri niekada nešbluks ir vis primins ateinančioms kartoms vaizdus ir pokalbius su senosios kartos lietuviais emigrantais, kurių šiandien pusė jau iškeliavę į Anapilį…

Būdama Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininke, atlikau užsibrėžtą tikslą ir patriotinę pareigą surinkti, sutvarkyti po visą Šveicariją išsibarsčiusius Bendruomenės archyvus, atspindinčius 60-ties metų Alpių lietuvių veiklą, užrašyti dar gyvų amžininkų atsiminimus, prieš kamerą prakalbinti ir atgaivinti senųjų emigrantų atminties klodus…

Nuo metų naštos pavargusių, daug išgyvenusių ir iškentėjusių mūsų tėvynainių, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių likimų vingiai sugulė į seriją DVD diskelių… Šiandien labai džiaugiuosi, kad jų atmintis neišbluko, kad visko neišnešiojo nesugrąžinamai Alpių kalnų vėjai!..

Tada, prieš dešimt metų, Bendruomenės archyvų sutvarkymo ir išsaugojimo problema buvo prinokusi, reikėjo tik ryžtis ir nedelsiant imtis atsakingo darbo… Džiaugiuosi, kad užteko laiko, jėgų ir savo lėšų tai atlikti.

Lyg stebuklą peržiūrinėju antruoju numeriu pažymėtą DVD diskelį, kuriame pamatau gyvą Ireną Aldoną Augevičiūtę-Kaestli, ji pasakoja apie savo gyvenimą ir veiklą; jau dveji metai, kai ji mirusi… Apima gilus graudus jausmas, nes ponią Ireną porą dešimtmečių gerai pažinojau, iš jos gavau ne vieną gerą patarimą ir išgirdau ne vieną reikalingą ŠLB istorijai atkurti pasakojimą… Daug kartų su ja įvairiuose renginiuose mačiausi, o kelis kartus išskirtinai išsamiai kalbėjausi… Ji buvo ilgametė Bendruomenės valdybos narė, keturis dešimtmečius atsakinga už Bendruomenės organizacinius renginius bei Bendruomenės iždą…

Irena gimė 1920 m. kovo 30 d. Vilniuje medicinos daktaro Jono Augevičiaus šeimoje, tačiau tame mieste jai teko laimė pagyventi tik dvejus metus… Dėl lenkų okupacinės valdžios spaudimo daktaras Augevičius iš Vilniaus pasitraukė, nusprendęs priimti pasiūlymą eiti Kėdainių miesto ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas…

„Taip ir prabėgo mano nerūpestingoji vaikystė bebėgiojant apie Kėdainių ligoninę…“ – prisimena Irena.

Mokykliniai metai Irenai prasidėjo Kaune, mat tėvas vėliau buvo paskirtas gydytoju į Kauno klinikas. Irena Augevičiūtė kartu su tuometinio Kauno elito dukromis mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, ją baigusi pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universitete, Teisės fakultete, vėliau metus tobulino anglų kalbos žinias Londone…

1940 metais ištekėjo už Šveicarijos konsulo Lietuvai F. Kaestli, dirbusio Laikinojoje sostinėje Šveicarijos generaliniame konsulate.
Sovietams okupavus Lietuvą ir uždarius Šveicarijos konsulatą Kaune, išvyko į vyro tėvynę Šveicariją, kur diplomatas F. Kaestli kurį laiką dirbo Berne Šveicarijos konfederacijos Užsienio reikalų ministerijoje, o vėliau buvo paskirtas Šveicarijos pasiuntiniu Kroatijoje.

1944 metais šeima sulaukė sūnaus, kuriam šveicaro vyro pageidavimu buvo išrinktas lietuviškai reikšmingas vardas – Vytis…

1947 metais Irenai vėl teko keliauti su vyru, kuris buvo paskirtas dirbti Šveicarijos generaliniu konsulu Kanadoje. Iš ten į Šveicariją sugrįžo tik vyrui išėjus į pensiją – 1960 metais.

Nuo tada Irena pasinėrė į lietuvių išeivių bendruomenės veiklą. Daug įsimintinų įvykių, dešimtys europinio masto renginių, įvykusių Šveicarijos lietuvių bendruomenės istorijoje, išsaugojo ponios Irenos atmintis. Ji džiaugėsi, kad ŠLB visais gyvavimo laikotarpiais dirbo organizuotai, veikla sukosi sklandžiai, Valdyba palaikė glaudžius ryšius su visais Šveicarijoje gyvenančiais lietuviais ir su kituose Europos kraštuose susikūrusiomis lietuvių išeivių bendruomenėmis, organizuotai sprendė iškilusius uždavinius: ieškantieji pagalbos jos visada sulaukdavo, visiems reguliariai būdavo perteikiamos politinės ir kultūrinės naujienos iš okupuotos Lietuvos ir kitų pasaulio kraštų lietuvių bendruomenių.

Didžiausius sentimentus ir labiausiai širdį jaudinančius prisiminimus I. Augevičiūtė išsaugojo iš Vakarų Europos lietuvių susitikimų Lietuviškų studijų savaitėse, kur suvažiavę mokslininkai iš visų kraštų suplaukusius emigrantus pradžiugindavo turiningomis mokslinėmis paskaitomis. Ji gailėjosi, kad tokie gražūs kasmetiniai sambūriai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nunyko…

Irena yra daug pasakojusi apie įspūdingą Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimo renginį 1987 m. spalio 3 d. romantiškame Šveicarijos miestelyje ant Ciuricho ežero kranto Rapersvilyje, kuriame yra garsus visoje Vakarų Europoje Lenkų muziejus… Jame daugybė eksponatų primena ir Lietuvos istorijos puslapius…

Renginiui organizuoti buvo sutelktos visos Šveicarijos lietuvių pajėgos, pasitelktos bendram darbui Šveicarijos lenkų sąjunga bei lietuviška Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje.

…Šventė prasidėjo Mišiomis Rapersvilio pilies Šv. Jono bažnyčioje. Mišias krikščionybės 600 metų sukakčiai pažymėti aukojo Sankt Galeno vyskupas, pamokslą sakė šveicaras, visada palankus lietuviškiems reikalams, katalikų kunigas Albertas Breu. Paskaitas skaitė žymūs Vakarų Europos mokslininkai: profesorius dr. Paulius Rabikauskas SJ iš Romos – „Lietuvos krikštas“, profesorius dr. Manfredas Helmanas (Hellmann) iš Miuncheno – „Popiežiai ir Lietuva XIII ir XIV amžiuje“, filosofijos mokslų daktarė Nina Teilor (Taylor) iš Londono – „Lietuvių ir lenkų literatūrų ryšių ir mainų veiksniai“, Fribūro universiteto profesorius dr. Bohdanas Civinskis (Cywinski) surengė įdomias šventės dalyvių diskusijas „Lietuviškoji tragedija. 1944-1958 metai.“

Irena prisiminė, kad šventei buvo išleistas įspūdingas plakatas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padidinto antspaudo nuotrauka… Jis buvo platinamas ne tik Šveicarijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje, nes į renginį buvo kviečiami visi Vakarų Europos lietuviai.

Kai sunkiai sergančią ponią Ireną paskutinį kartą aplankiau jau Berno slaugos namuose, kur jai nuvežiau Ciuriche nupirkusi patogią, lengvą lazdelę vaikščiojimui ir tuo ją labai pradžiuginau, ji labai daug klausinėjo apie dabartinę Lietuvos padėtį…

Viskas, kas vyksta jos gimtinėje, jai labai rūpėjo, tačiau mintys vis nugrimzdavo į jos laikų senąjį Kauną, į tas laimingas dienas, kai gyveno gražiuose savo tėvų namuose, vaikščiojo po Laisvės alėją, kai susipažino su savo gyvenimo vyru šveicaru, konsulu Lietuvai F. Kaestli, visam gyvenimui pamilusiu ne tik ją, bet ir jos Tėvynę Lietuvą…

Išvykusi iš Lietuvos 1941 metais, Kauną ji pamatė tik po 40 metų, ir tai tik slapčiomis, sekant KGB, naktį nuvykusi kelioms valandoms iš Vilniaus į tuo metu draudžiamą jai lankyti gimtąjį miestą…

2002 metais išėjo dabartinio šveicarų diplomato daktaro Makso Šveicerio (Max Schweizer) sudaryta 480 puslapių knyga vokiečių kalba „Tarp Vilniaus ir Berno“, kurioje autorius patalpino kelis Irenos vyro – šveicarų diplomato F. Kaestli straipsnius apie Šveicarijos ir Lietuvos prieškario bendradarbiavimą.

Irena pasidžiaugė pirma tokio pobūdžio, tokios didelės apimties knyga apie dviejų jai brangių šalių santykius, tačiau ją nuliūdino tai, kad jos vyras apie to meto Lietuvą rašė ir daug liūdnų, neigiamų dalykų… Teko ją nuraminti, kad tokia buvo tuometinė Kauno realybė, kad svetimšalio – svečio akimis Kaune pastebėti ir aprašyti dalykai pateikti be jokių padailinimų…

„Kaune nėra jokio gero viešbučio, – rašo konsulas F. Kaestli 1938 m. lapkričio 9 d. laiške į Berną užsienio reikalų ministrui dr. Karlui Eggeriui, besirengiančiam tarnybiniais reikalais atvykti į Lietuvą, – Jūs negalėsite niekur kitur apsistoti, kaip tik Užsienio ministerijai priklausančiam viešbutyje „Hotel de Lithuanie /Hotel Metropol“, kuris yra labai brangus, o pagal šveicarišką įvertinimą prilygsta vos trečiarūšiam viešbučiui…

Jūs turėsite už vieną kambarį su vonia mokėti 20 litų, be vonios – 15 litų, o už du kambarius su vonia apytiksliai 35 litus. Valiutos kursas – nuo 70 iki 75 frankų už 100 litų. Čia nebus jokios patalpos bendravimo reikalams… Maitinimas restorane irgi vertas kritikos. Maitinama blogai, nevėdintoje, nedraugiškai nusiteikusioje, blogai aptarnaujamoje aplinkoje… Gėrimai – pigi, ne pati geriausia vodka. Lengvas prancūziškas raudonas vynas kainuoja 30-40 litų…“ (Iš vokiečių kalbos vertė J. S.)

Toliau konsulas dėstė ir kitokius tuometinės Lietuvos laikinosios sostinės nepatogumus: blogą, drėgną, šaltą orą, blogas gatves, kurios žiemą ištisai nepravažiuojamos, blogus lietuvių „aukštuomenės“ papročius, kai vakarienės valgomos namuose, o laikas dažnai leidžiamas blogai vėdinamuose, prirūkytuose klubuose, kur susirinkę vietiniai daugiausia žaidžia domino… Lietuvės moterys daugiausia dėmesio skiriančios tik savo išvaizdai ir brangiems papuošalams, kuriuos joms privalo pirkti turtingi vyrai…

„Išskyrus kelis žydus ir vieną kitą lietuvį, turtingų milijonierių Kaune nėra, o aukštuomenės sluoksnis iš viso labai plonas…“ – tvirtino konsulas.

Didžioji ponios Irenos emigracijos metų draugystė ir širdies nusiraminimas buvo širdingi jos santykiai su broliu, medicinos daktaru Kostu Augevičium, kuris jos rūpesčiu pokario metais kartu su tėvais ir savo šeima irgi pasiekė Šveicariją. Tėvas – daktaras Jonas Augevičius iki mirties dirbo gydytoju Šveicarijoje, Vilio miestelyje; mirė 1954 metais…

Brolis daktaras Kostas ėjo tėvo, medicinos daktaro Jono Augevičiaus pėdomis ir visą gyvenimą liko ištikimas Hipokrato priesaikai…

„Ligoniai buvo jo gyvenimo dalis. Kiekvieną negaluojantį pasitikdavo su dideliu atidumi ir noru padėti… – prisimindavo sesuo Irena. – Dar mokydamasis Kauno medicinos institute Kostas priklausė vienai seniausių studentų korporacijų – „Fraternitas Lithuanica“, kurios įkūrėjai ir vadovai buvo daktaras Jonas Basanavičius, daktaras generolas Vladas Nagevičius ir kiti žymūs Lietuvos gydytojai.

Turėdamas gražų stiprų balsą, būsimasis gydytojas Kostas dainavo universiteto studentų chore, su kuriuo apkeliavo visą Europą. 1942 metais baigė medicinos mokslus ir vedė kolegę gydytoją Stasę Mackevičiūtę, žymaus lietuvių dailininko Jono Mackevičiaus dukrą…

1943 m. Lietuvoje jiems gimė dukra Ariana, o 1944-aisiais jauną šeimą užklupo nelaimė – gydytojui Kostui buvo nustatyta tuberkuliozės liga, kuriai gydyti reikėjo pietinio klimato. Nuo tų pačių metų vasaros jis buvo gydomas Šveicarijos Davoso ir Montanos sanatorijose.

Kiek pasveikęs pradėjo dirbti vyriausiuoju gydytoju, vėliau direktoriumi Šveicarijos Unteraegerio miestelio sanatorijos klinikoje. Gydė kitus ir gydėsi pats, nes sveikata pamažu blogėjo… 1972 m. birželio 29 d. daktaras Kostas Augevičius mirė, palikdamas žmoną gydytoją Stasę, dukrą Arianą ir vaikaičius: Joną ir Sandrą…”

Su Lietuvių bendruomenės ilgamete aktyviste Irena Augevičiūte sūnaus Vyčio Kaestli šeima atsisveikino baltą šveicarišką 2008 metų sausį…
Vasario 16-osios paminėjimo dieną Ciuricho Lurdo Marijos bažnyčioje Šveicarijos lietuviai dalyvavo Atminimo Mišiose, kurias koncelebravo iš Vatikano atvykęs Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius monsinjoras Petras Šiurys.

Šis straipsnis skelbtas Lietuvos savaitraščio „Šeimininkė“ liepos mėnesį.

Comments are closed.