Nekukliai apie lietuvių poeziją arba susitikimas su E.Ališanka

Vis kukliau galvoju apie lietuvių poeziją/kartais prisimenu tik vieną kitą vardą/vytautas alfonsas sigitas/kartais sakau: ji išmokytų meno, bet ne gyvenimo… (E. Ališanka „Esė apie lietuvių literatūrą“)

Eugenijaus vardą Šveicarijos lietuviai gerai prisimena nuo 2008 metų vasaros, kai Šveicarijoje vyko tarptautinė lietuvių kalbos konferencija „Lietuvių kalbos vieta ir reikšmė Europos kontekste“.

Jos metu Berno universitete tris dešimtmečius dėstęs lietuvių kalbą profesorius dr. Janas Peteris Locheris keliskart paminėjo E.Ališanką, kaip žinomą Europoje lietuvį poetą.

Jau devynerius metus Ciuriche veikiančio lietuviškos knygos klubo dalyvės sukluso. Kaip alkanas duoną, jos renka kiekvieną žinią apie lietuviškos literatūros žvaigždyno judėjimą. Šveicariškas paštas kantriai ir punktualiai pristatinėja lietuviškų knygų siuntinukus nuo vieno šalies krašto iki kito, o kartą per du mėnesius susirenka lietuvaitės iš visų pakraščių, kad pasidalintų susikaupusiomis mintimis. Nedidelėje, jaukioje salėje Ciuriche jau skambėjo daugelio lietuviško žodžio meistrų balsai, šviesą skleidė Lietuvos menininkų darbai. O E. Ališanka – ne tik poetas, bet dar ir vertėjas bei kultūrologas. Pasikuždėjo, būtų įdomu paskaityti jo kūrybos, o gal ir pavyktų pasikviesti į literatūrinę vakaronę.

O pasikuždėjimai šioje bendruomenėje dažniausiai išsipildo. Taip ir šįkart. Netikėtai sužinojusi, kad poetas pusei metų apsigyveno beveik kaimynystėje, prie Cugo ežero, klubo vadovė J. Caspersen nepraleido progos paprašyti jo atvykti į klubo susitikimą. E.Ališanka mielai sutiko ir vieną šiltą rugsėjo vakarą… numezgė dar vieną nesutraukomą nuostabių poezijos sąskambių giją tarp Lietuvos ir Šveicarijos lietuvių.

Ališankos poezijos knygos išverstos ir į vokiečių kalbą. Tai džiugino lietuvaites, nes gerą lietuvišką literatūrą mielai skaito ir jų šveicarai vyrai.

Šiuo metu užsienio lietuvių bendruomenėse emocingai diskutuojamas „Globalios Lietuvos“ projektas. Ką mes galvojame apie savo ryšį su Lietuva, klausiame vieni kitų. Ko mes galime norėti iš Lietuvos, nedrąsiai svarstome. Gal atsakymas į šį sudėtingą klausimą labai paprastas: mums reikia pastovios Tėvynės meilės apykaitos tarp širdies-Lietuvos ir visame margame pasaulyje išsiraizgiusio lietuviškų sielų tinklo. Kol smulkiomis ir stambiomis kultūrinėmis kraujagyslėmis sruvens prasmingi lietuviški žodžiai, tol lietuvis, net ir už tūkstančių kilometrų gyvendamas, liks lietuviu.

Taip manau, nes visai nekukliai galvoju apie lietuvišką poeziją ir dažnai sakau – ji išmoko gyvenimo meno

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.