Lemtingi likimo vingiai svečioje šalyje arba apie profesorių A.O.Naraką

helping_handLietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimas nagrinėjamas įvairiais aspektais: politiniais, ekonominiais, kultūriniais. Artimiau susipažinęs su vietiniais Alpių krašto gyventojais, kartais netyčia sužinai, kad yra buvę ir labai asmeniškų abiejų šalių gyventojų ryšių, mažai kam iki šiol žinomų.

Turtingi Šveicarijos piliečiai ištiesdavo (ir ištiesia) pagalbos ranką nelaimingiems ir neturtingiems svetimšaliams, taip pat ir lietuviams. Nėra lengva atkapstyti tokių draugysčių atvejus, nes jie nebuvo ir nėra plačiau garsinami. Tačiau kartais ima ir pradžiugina koks nors laimingas atsitiktinumas…

Visame pasaulyje žinomos šveicarų milijonierių dinastijos paskutiniosios kartos atstovas Oskaras Reinhartas (Oskar Reinhart) išgarsėjo kaip aukščiausios estetinės kokybės Europos meno meistrų kūrinių kolekcionierius. Jis 1958 metais testamentu visą neįkainojamą turtą – paveikslų kolekciją Vinterturo Oskaro Reinharto muziejuje ir Vinterturo miesto Sodo galerijoje, jo paties pastatytoje 1915-1918 metais, patikėjo Šveicarijos vyriausybei.

Garsioji kolekcionieriaus Oskaro Reinharto (1885-1965) pavardė gerai žinoma visame pasaulyje, tačiau ją gerokai anksčiau išgarsino jo tėvas Teodoras Reinhartas (Theodor Reinhart) – trikotažo ir medvilnės verslo magnatas, atvėręs tiesioginius kelius tarp Europos ir Indijos. Jis ne tik sukūrė vadinamąjį „Rytų medvilnės kelią“, milijonierius Teodoras Reinhartas vertėsi meno meistrų kūrinių mainais ir prekyba.

Taigi jaunasis Oskaras nuo vaikystės turėjo privilegiją mėgautis tikruoju pasaulio menu, nes augo Šveicarijos, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos menininkų apsuptyje. 39 metų amžiaus jis jau buvo įgyvendinęs savo svajonę ir galėjo puikuotis didele meno kūrinių kolekcija! Jo ambicijos siekė turėti tik pačius geriausius – jo surinktų meno kūrinių originalumu ir kokybe niekas nesuabejojo iki šiol… Kolekcijoje – daugiau kaip 200 pačių vertingiausių (net dešimtimis ar šimtais milijonų dolerių įkainotų!) Europos meno kūrinių, kurių didžioji dalis – IX-XX a. prancūzų tapyba…

Visi jie dabar priklauso Šveicarijos valstybei, o Oskaro Reinharto vardo muziejuose gali lankytis kiekvienas Šveicarijos ar užsienio pilietis.

Eilinis lietuvis šveicarų multimilijonierių Oskarą Reinhartą sieja su jo vardo labdaros fondu, kuris išgelbėjo vieno lietuvaičio paauglio berniuko iš Kauno gyvybę. Prieš pat karą Lietuvos Karo aviacijos generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Narakas 1938 metais išsiuntė į Šveicariją savo sunkiai osteomielitu sergantį vienuolikmetį sūnų Algimantą (g. 1927 m.) gydytis, nes Kauno klinikų gydytojai nusprendė, kad berniukui liko vienintelė galimybė išsigelbėti nuo mirties…
Po trejų metų, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mažasis Algimantas Šveicarijoje buvo atskirtas nuo šeimos, tapo našlaičiu…

Geradarė šveicarų multimilijonierių Reinhartų šeima jį rėmė materialiai, išgydė, prižiūrėjo, visapusiškai globojo ir finansavo jo mokslus. Berniukas išgijo, studijavo mediciną: 1957-aisiais baigė Lozanos universiteto Medicinos institutą, 1962-aisiais apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, o 1978-aisiais metais tapo universiteto profesoriumi.

Rinkdamas medžiagą ir rengdamasis ginti daktaro disertaciją, Algimantas Otonas Narakas specializavosi keliuose pažangiausiuose Vakarų Europos universitetuose: Londone, Paryžiuje, Ženevoje, kaupė tuo metu tik pradedančios vystytis mikrochirurgijos žinias, o vėliau tapo žymiausiu Vakarų Europos mikrochirurgu.

Beveik porą dešimtmečių A. O. Narakas dirbo Šveicarijos Ortopedijos ir periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovu Lozanoje, jis pripažintas Vakarų Europos rankų ir periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos pradininku, o 1986 metais paskelbė nervų pažeidimų klasifikaciją, kuri iki šiol medicinoje vadinama Narako klasifikacija.

Profesorius A. O. Narakas iki mirties dirbo Lozanos universiteto medicinos fakulteto profesoriumi, vadovavo aukštiesiems medikų specializacijos kursams. Londono universitetas jam suteikė Garbės profesoriaus vardą.

Kelis kartus man teko asmeniškai kalbėtis su kitu lietuviu medicinos mokslų daktaru Jurgiu Chalecku, kuris gerai prisimena, kaip jam dirbant gydytoju Ciuricho universitetinėje klinikoje, profesorius A. O. Narakas, iškviestas konsultuoti dėl ypač sunkių pacientų, atskrisdavo Greitosios pagalbos malūnsparniu ir duodavo Ciuricho profesoriams nurodymus, ką daryti vienu ar kitu ekstremaliu atveju.

A.O. Narakas skaitė paskaitas daugelyje Vakarų Europos, JAV universitetų, parašė daugiau kaip 250 reikšmingų mokslo straipsnių. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, jis operavo ligonius ir Lietuvoje.

Profesorius A. O. Narakas mirė Lozanoje 1993 metais.

Lietuvoje likusios Algimanto Otono Narako šeimos likimas buvo tragiškas. Prasidėjus karui, jo tėvas, Lietuvos aviacijos pulkininkas Juozas Narakas, atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Jo kančios aprašytos Amerikos lietuvio rašytojo S. Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys“. Iškentęs koncentracijos stovyklos žiaurumus ir likęs gyvas, Juozas Narakas emigravo į Švediją, kur 1989 m. rugpjūčio 6 dieną Giotenburgo mieste mirė.

Profesoriaus Algimanto sesuo Rūta Narakaitė emigravo į JAV.

Šveicarijos lietuvių bendruomenės senoji karta gerai prisimena profesorių Algimantą Otoną Naraką, ilgus metus finansiškai rėmusį įvairius lietuvių bendruomenės renginius ir daug aukojusį Lietuvai stojant į Tarptautines organizacijas Šveicarijoje 1991-1993 metais.

Tekstas spausdintas Lietuvos savaitraštyje „Šeimininkė“

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.