Janina Survilaitė: „Amžinybės švieselės“

candlelightLiūdnai atrodė pakelėse rasos prisigėrę kiparisai 2004-ųjų lapkričio 1-osios rytmetį. Po vėsios, drėgnos nakties kalnų uolomis sruvo liūdnos Vėlinių ašaros…

Tik tamsiai žalia pievų žolė buvo vešli ir džiugino godžiai visa burna rupšnojančias šveicariškas karves, pasidabinusias toli skambančiais varpais. Mūsų automobilis, riedėdamas Schwyzo kantono keliais, skubinosi į Ingenbohlio Moterų vienuolyną. Kartu su gedulingu ryto vaizdu mano galvoje vis sukosi lietuvių poeto eilės: / “Tik nebėk! Niekur tu nesivėlini-/Net ir ton paskutinėn stotin…/Parymok prie kapų. Šiandien Vėlinės/ Pelenais tyliai beldžias širdin…Lapkričio migloje lėtai slinko didieji Šveicarijos kalnai – milžinai: istorinis, Maironio apdainuotas Rigi Kulm, dvyniai Myten. Toliau miglose snaudė neįžiūrimas Pilatus… Mano kelionė – sena skola, kurią, kaip ŠLB pirmininkė, privalėjau atiduoti savo tautiečių seserų vienuolių atminimo įamžinimui lietuviškos išeivijos istorijos audinyje.

Vienuolyno centriniame pastate, pagal išankstinį susitarimą, kartu su mane lydinčiu šveicaru Jeanu mūsų laukė vyriausioji vienuolyno Motinėlė vienuolė Stephanie. Ji jau pažįstama, nes ne vieną kartą esame kalbėjusios telefonu, o prieš porą metų ji lankėsi Lietuvoje ir parsivežė gražių mano gintaro krašto prisiminimų. Stephanie pakvietė mudu į erdvų antikiniais baldais apstatytą svečių kambarį senoviškų Moterų vienuolyno rūmų parteryje. Pasiūlė kavos, kurią atnešė maldingai susikaupusi vienuolė ir tylėdama mandagiai mums nusilenkė. Vienuolė Stephanie padavė man pluoštelį vienuolyno archyvinės medžiagos, kurios aš pageidavau tuo metu tvarkomam ŠLB archyvui. Buvau perspėta, kad į vienuolyno archyvus pašaliečiai neįleidžiami. Iš susijaudinimo virpančiais pirštais paėmiau sąrašą lietuvaičių, ilgai čia gyvenusių, dirbusių, mirusių…

Sąraše 64 lietuviškos pavardės. Pirmoji įrašyta – sesuo Kazimiera (Malewsky) iš Kretingos, Ingenbohlyje davusi įžadus 1907 metais kovo 9 dieną! Paskutinė – sesuo Aurika (Bačiulytė), įžadus davusi 1943 metais balandžio 6 dieną… Dvi lietuvaitės seserys Gulberta (Uzaitė), gimusi 1910 metais spalio 19 dieną iš Viekšnių, ir sesuo Dievelta (Strimaitytė), gimusi 1915 metais liepos 5 dieną iš Žaliosios, tuo metu buvo gyvos. Pasakė, kad jos sunkiai pasiligojusios, rūpestingai seserų slaugomos, paaiškino, kad laikantis administracijos apribojimų, su jomis pabendrauti negalėsiu. Pažadėjo perduoti atvežtas lietuviškas lauktuves.

Gulberta Uzaitė, paskutinė lietuvė vienuolė Ingenbohlyje mirė 2007 m., ŠLB kapeliono, kunigo Jono Juraičio Ligonio patepimu palaiminta.

Motinėlės pašaukta, sesuo Nikodema mus palydėjo į didžiųjų Mytų priekalnėse prisiglaudusias nedideles vienuolyno kapinaites. Jose žybčioja viena kita Vėlinių žvakelė, o prie kelių kapelių švietė rasotų baltų chrizantemų žiedai. Sužinojusi, kad ieškau lietuvaičių vienuolių pėdsakų, sesuo Nikodema paabejojo: ar nors vieną lietuvišką vardą kapinaitėse rasime? Vienuolyno, kaip ir visos Šveicarijos kapinės, kas 25-eri metai naikinamos, užleisdamos vietas kitoms, su šiuo pasauliu atsisveikinančioms seserims… Seniau iškeliavusiųjų pavardes galėjome pasitikslinti registracijos knygoje, saugomoje barokinėje kapinių kriptoje-koplytėlėje.

Ieškodama knygoje pažįstamų pavardžių, visa siela giliai pajaučiu, jog mirties atneštoji tamsa nėra pabaiga, o tik šviesos tąsa, kuri sugeba amžinybėje sutaikyti visus mirtinguosius. Prisiminiau anksčiau N. Prielaidos padovanotuose archyvuose surastą 1986 m. jo „Pasaulio lietuvyje“ rašytą straipsnį apie tais pačiais metais birželio 29 dieną vienuoles aplankiusį vyskupą A. Baltakį. Tada seserų lietuvaičių vienuolyne buvo apie dvi dešimtis. Pasišventimo Dievui ir Lietuvai liepsnelės kasmet geso… Skaičiau, kad XX amžiaus viduryje jų kilnių pašaukimų įgyvendinimui didelę dvasinę pagalbą teikė arkivyskupas J. Matulaitis. Tą gražų birželio sekmadienį prie Keturių Kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės, o mūsų seserys liejo džiaugsmo ašaras vėl po daugelio metų išgirdusios maldas savo gimtąja kalba. Vyskupas A. Baltakis po Mišių aplankė negaluojančias ligones ir suteikė joms palaiminimą.

Rašydama knygą apie daktarą V. Dargužą „Mylėsi Lietuvą iš tolo“, 2004, 42-ame puslapyje įdėjau jo prisiminimą, kaip 1945-jų metų rudenį įstojus į Berno universitetą tęsti Veterinarijos mokslų, jam pagelbėjo seserys vienuolės.

„… dažnai kamavo alkis… Prisimindamas tą laikotarpį, nepamirštu lietuvaičių seserų vienuolių. Iš Šveicarijos vienuolyno Ingenbohl atvykusios dirbti į Berno Viktorijos ligoninę, lietuvaitės vienuolės sužinojo mūsų bėdas ir parūpino mums nemokamus pietus. Kasdien per pietų pertrauką šeši studentai (iš jų du lietuviai) skubėdavome prie sesers Korbeljanės paruošto stalo… Sesuo Korbeljanė mums buvo tarsi Dievo siųstas angelas… Ji gražiai paruošė mums Kalėdų stalą… Buvo įvairiausių kalėdinių valgių, ir net… varlių šlaunelių. Pabandžiau. Tikrai buvo skanu, bet nutariau daugiau jų nevalgyti. Palikau tą maistą gandrams… Vėliau, jau baigęs studijas, nuėjau į ligoninę padėkoti seseriai Korbeljanei. Man pranešė, kad ji jau mirusi. Amžiną jai atilsį…”

Lietuvė emigrantė Angelė Gegeckienė, kai ją aplankau Ciūricho senelių namuose, paprašyta, vis papasakoja apie Ingenbohlo vienuolyno lietuvaičių pasiaukojamą visuomeninę veiklą įvairiose Šveicarijos institucijose, daugiausia – slaugant ligonius. Ji prisimena sesę Jolytę (Bagdonaitę), pasiaukojamai dirbusią Šveicarijos Badeno miesto ligoninėje. Lyg šventoji ji be poilsio dienų ir be užmokesčio dieną ir naktį buvo pasiruošusi pagelbėti kiekvienam, praradusiam jėgas pacientui. Rūpinosi ligonių priežiūra, vaistais, maitinimu, gydydavo, nes buvo tam gerai pasiruošusi. Jos pasišventimas buvo beribis, visi negaluojantieji ją nuoširdžiai mylėjo.

„Gerai prisimenu, kaip mes, lietuviai, ja didžiavomės ir džiaugėmės, kai Sesuo Jolytė Badeno miesto rinkimuose buvo išrinkta Badeno miesto Garbės piliete. Tai buvo istorinis įvykis mūsų emigrantų gyvenime!“ – prisimena ponia Angelė. Gražių prisiminimų Gegeckienė išsaugojo ir apie seserį Česlavą, kuri daug metų darbavosi Baselio Šv. Klaros ligoninėje. Diplomatas A. Gerutis iki mirties nepamiršdavo pajuokauti, kaip buvo sujaudintas, kai po autokatastrofos nugabentas į Šv Klaros ligoninę ir, atgavęs sąmonę, pamatė prie savo lovos stovinčią baltu rūbu medicinos sesutę ir jį kalbinančią lietuviškai. „Vos vėl netekau sąmonės, pamanęs, kad esu danguje ir angelai mane kalbina lietuviškai”… –negalėjo pamiršti diplomatas. Nuotykis virto anekdotu tarp lietuvių emigrantų. Susitikę lietuviai vienas kitą paguosdavo: „Nebijokime mirties, mūsų diplomatas tvirtina, kad danguje angelai lietuviškai kalba“…

Kelios lietuvės vienuolės: sesuo Sara (Galinaitė), sesuo Marija ir kitos pasiaukojamai daug metų dirbo šveicaro Tėvo vienuolio įkurtoje Ciūricho miesto ligoninėje, prie Kluso aikštės. Ligoninė egzistavo iki to laiko, kol joje buvo nemokamai dirbančių lietuvių vienuolių. Kai jos paseno – ligoninė dėl lėšų stokos turėjo būti uždaryta. „Kiek vienuolėms pavykdavo sutaupyti gautų už slaugymą arbatpinigių – visus pinigėlius siųsdavo į Lietuvą. Kartais, kai jos negalėdavo nuo savo darbo pasitraukti, paprašydavo manęs, kad, aš nuėjusi į paštą, pasiųsčiau. Su malonumu jų prašymus išpildydavau“, – prisimena A. Gegeckienė.

… Kapinių žvakių mirgėjime lietuviškai sukalbu visoms seserims Amžiną atilsį. Toks veriantis širdį regėjimas spaudžia iš akių ašaras: čia ilsisi brangiosios mano tautos dukros! Savo gerumu, tautos meilės idėjomis daugelį metų svetimame krašte besistengusios užpildyti ilgesio ištroškusias gyvenimo kelyje sutiktų žmonių sielas. Čia Dievo buvo įvertinti ir liks neužmiršti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai. Koks stiprus gali būti visų: ir išėjusiųjų, ir pasilikusiųjų Gerumo ir Meilės ryšys!

Sesuo Nikodema nutraukia mano mintis. Ji staiga prisimena, kad vienos lietuvaitės vienuolės kapelis turėtų dar būti nesunaikintas. Apsidžiaugiu, ir abi imamės atidžiai ieškoti… Štai prie vieno metalinio baroko kryželio prisegta lentelė su lietuviška pavarde:

M. AGNIETĖ STEPONAITYTĖ (1906–1995).

Sesuo Nikodema vienuolę Agnietę gerai prisimena: „Tai buvusi mano meno istorijos mokytoja vienuolyno mergaičių kolegijoje“, – sako ji. Padedu prie kapelio atsivežtas rasotas chrizentemas: „Ilsėkis ramybėje“… Vienuolyno Motinėlės paprašiau kad archyve surastų ką nors daugiau apie vienuolės Agnietės gyvenimą. Dangų vis storiau kloja sunkūs lapkričio debesys, artėja vakaras. Alpių nuokalnėje, prie kapelių, žvakės spinduliuoja Dievui ir Žmogui atsidavusių seserų vienuolių širdžių šilumą…

Po mėnesio iš vienuolyno parsigabenau dar pluoštelį vokiečių ir prancūzų kalbomis atspausdintos archyvinės medžiagos apie vienuolę M. Agnietę Steponaitytę. Ji gimė Radviliškyje, 1928 metais baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama ir paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išlaikė baigiamuosius egzaminus. 1929–1934 metais studijavo Kauno universitete filosofiją, kaip pagrindinį dalyką, ir šalutinius: pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Vėliau tobulinosi Italijoje. Berlyne baigė aukštuosius piešimo metodikos ir pedagogikos kursus. Atvykusi į Šveicariją, 1938 metais kovo 31 dieną Ingenbohlio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko. Kaip viena iš pažangiausių studenčių sėkmingai perlaikė užsieniečiams privalomus visus egzaminus Bazelio universitete, ir pagal Šveicarijos aukštųjų mokyklų įstatymus pasitvirtino visus savo diplomus. 40 metų A. Steponaitytė dėstė Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. Archyvuose rašoma, kad sesers Agnietės išskirtinį talentą, meninius gabumus ir meilę dailei, grožiui, operinei muzikai, literatūrai, fotografijai įvertinti ir apibūdinti tiesiog neįmanoma. Ji buvo be galo aukšto intelekto menininkė, kuri, tik užmetusi akį, patyrusio meno eksperto tikslumu iš karto galėjo įvertinti bet kokį meno kūrinį. Sovietinis režimas išdraskė darnią ir dievobaimingą Steponaičių šeimą, ištrėmė į Sibirą, nužudė tėvą… Sesuo Agnietė daugelį metų jų visų ieškojo, už juos karštai meldėsi, širdyje nešiojo nenumalšinamą sielvartą.

Vienuolės prisimena, kaip ji, niekam nesiskųsdama, tyliai ir kantriai sugebėjo rasti savyje jėgų ir užslėpti giliai širdyje asmeninį sovietinių budelių paliktą šeimos netekties skausmą. Visus Lietuvos okupacijos metus, bendradarbiaudama su Šveicarijos Carito organizacijomis, daug laiko ir lėšų skyrė labdaros aukoms siųsti Lietuvos ir Lenkijos lietuviams. Ypač švelnus, visada tylus jos balsas, vienuoliškas uždarumas ir tolerancija, paslaugumas ir meilė artimui sukūrė jos asmenybei neįprasto šventumo paveikslą. Po kalnų šalies Ingenbohlio vienuolyną iki šiol skraido nemirštanti Jos pasiaukojimo Žmogui ir Tėvynei dvasia.

Spausdinta iš portalo bernardinai.lt

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.