Žemaitiškas Vasario 16-osios virusas arba kaip emigrantai sukūrė ir švenčia Lietuvą

Padėtis tampa rimta. Vieni sakosi iki šiol negalintys neniūniuoti pakeliui į darbą Kepė boba blynus, kitiems visą savaitę nuo liežuvio galo nenueina Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos, dar kitų kojos ima karts nuo karto nesuvaldomai trypinėti Oira oira, o vakariniuose Šveicarijos regionuose paplito nemarus posakis Tylėk Pliurza. Galingas virusas, ne kitaip.

Kaltininkai aiškūs – žemaičiai iš Telšių. Praėjusį šeštadienį Ciuriche Žemaitės dramos teatras ir folkloro kapela „Rataa“ skambiai paskleidė tokį lietuvybės viruso koncentratą, kad Šveicarijos lietuviai dar iki pat tradicinių Joninių prie Lemano ežero čiaudės žemaitiškai, o jų atvežtos juodos duonos ir rūkytų lašinukų kvapas nostalgiškai persekios po pavasariu dvelkiančius Alpių slėnius išsibarsčiusius lietuvius.

Kaip visada Vasario 16-osios šventėje nestigo nei svečių, nei kalbų, nei linksmybių, nei lietuviškom rankom gamintų skanumynų. Bet visgi kažkas buvo kitaip.

Net ir šv. Mišios buvo neįprastos: pirmąkart bendruomenės istorijoje papildytos krikštynomis. Mažąją Rūtelę krikštijo kunigas iš Romos Kęstutis Smilgevičius.

Neįprastai pradžiugino ir svečias iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Algimantas Misevičius, atvykęs ne tik su gražiais sveikinimais, bet ir su dovanėlėmis Ciuricho lituanistinei mokyklėlei, kurias mažieji čia pat išvyniojo ir salės grindys po valandėlės sušvito spalvotai išskiemenuotais žodžiais Miškas Pieva Upė Lietuva.

Gausias ovacijas sukėlė Šveicarijos parlamentinės grupės “Pro Baltikum” įkūrėjo ir atsakingojo sekretoriaus Hanso Grafo sveikinimo kalba.

Bene netikėčiausia dalimi tapo LR ambasados Berne laikinosios reikalų patikėtinės Virginijos Umbrasienės šventinis pasisakymas „Emigrantai ir Vasario 16-oji“. Daugeliui įstrigo į atmintį šis neįtikėtinas sugretinimas ir faktas, kad absoliuti dauguma Nepriklausomybės Akto signatarų – septyniolika iš dvidešimties – buvo emigrantai. Tampomų už rankovių mamyčių ir tėvelių, kurių vaikučiai nekantravo įsisukti į desertų stalą, pageidavimu publikuojame visą pasisakymo tekstą.

Linkėjimus nuo Liuksemburgo lietuvių bendruomenės perdavė ir į šventę atvykęs jos pirmininkas Žilvinas Bubnys, prajuokinęs mintim, kad tik Šveicarijos lietuviai gali sau leisti švęsti Vasario 16-ąją net dešimtį dienų.

Svarbiu įvykiu tapo ŠLB pirmininkės Jūratės Caspersen pristatytas ilgametės bendruomenės narės dailininkės a.a. Juzefos Katiliūtės kūrybinis palikimas bendruomenei. Vieną gražiausių J. Katiliūtės paveikslų „Prieblanda“ nuspręsta padovanoti LR Ambasadai Šveicarijoje. Vaizduojantis penkias lietuviškas laumes, kurių ilgomis kasomis srūva lietuvybės upės, paveikslas įteiktas LR ambasados laikinajai reikalų patikėtinei Virginijai Umbrasienei. Tris kitus J. Katiliūtės paveikslus aukciono būdu įsigijo Jes Caspersen, Virginija Siderkevičiūtė bei Laima ir Sigitas Godeliai, žadantys papuošti paveikslu lietuvišką svetainę savo šveicariškame viešbutyje. Juo galės grožėtis kelios dešimtys Šveicarijos lietuvių, po gero mėnesio susirinksiantys į slidinėjimo savaitgalį kalnuose.

Jau sulaukėme ir šventės atgarsių:

„Rašau padėkoti už gražią Vasario 16-osios šventę Šveicarijoje ir galimybę artimiau susipažinti su Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikla. Prašau perduoti mano padėką Krašto bendruomenės valdybai ir visiems šios puikiai surengtos šventės organizatoriams. Buvo labai malonu matyti, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenė gyvena tokį aktyvų, kūrybingą ir intensyvų gyvenimą“, – rašo Algimantas Misevičius, LR URM Užsienio lietuvių departamento Ryšių su bendruomenėmis ir informavimo skyriaus vedėjas.

„Noriu padėkoti visiems, organizavusiems mūsų Nepriklausomybės Dienos šventę, o taip pat ir visiems dalyvavusiems. Žinoma, nebuvo įmanoma su visais asmeniškai pabendrauti, tačiau tikiu, kad ne tik man, bet ir visiems Jums tai buvo nuostabi diena, suteikusi galimybę pasijusti didžiulėje lietuviškoje šeimoje. Susimąsčiau, kad neturėtume savęs nuvertinti, kaip dažnai girdžiu ir skaitau spaudoje, nes tokios mūsų savybės, kaip svetingumas, kuklumas, darbštumas, noras išsaugoti savo kalbą, papročius, o ir mūsų dainų skambumas, šokiai, žaidimai, – tai yra duotybė, kurią kiekviena karta perima iš savo tėvų, senelių. Tačiau gyvenant svetimoje šalyje, nors ir tapusiai daugumai mūsų antraisiais namais, viso to tęstinumui reikalingos didelės pastangos. Labai ačiū  ir „tikriems lietuviams“ iš Žemaitijos: Telšių miesto žemaičių folkloro kapelai “Rataa”, įsukusiai visus į tikrą lietuvišką šėlsmą ir Telšių Žemaitės dramos teatro trupei, padovanojusiai “Piršlybas” ir be galo gardžių lietuviškų skanumynų!“, – rašo jau 20 metų gyvenanti Šveicarijoje pianistė Rita Žiedaitė.

„Patvirtinu Ritos žodžius. Po 22 metų Šveicarijoje pats mačiau, kaip mūsų šventės ir ratas didėjo ir didėjo. Tikrai yra kuo didžiuotis ir, nors šiuo metu gyvenu tolokai, visada buvau ir liksiu šio gražaus ratelio dalimi. Šį savaitgalį galvojau apie Jus visus ir „buvau kartu dvasioje“, – rašo charizmatiškiausiu Šveicarijos lietuviu vadinamas Simonas Žmuidzinas, ilgus metus kurstęs lietuvybę prancūziškoje šalies dalyje, o šiuo metu gyvenantis JAV.

Comments are closed.