Šveicarų profesorius J.P.Locher ir poeto A.Kalanavičiaus kūrybos sklaida Europoje

kalanavicius1998 metais, kai prof. Jan Peter Locher ( Janas Peteris Locheris ) atvyko į Lietuvą specialiai susipažinti su poeto Antano Kalanavičiaus sodyba, jo gimtuoju Sapiegiškių kaimu, mokykla ir paskaityti paskaitos Dzūkijos bažnytkaimyje Nedzingėje, jis buvo Berno ( Šveicarija ) universiteto profesorius, Slavistikos ir baltistikos instituto vadovas, Berno universitete vadovavo lietuvių kalbos ir literatūros seminarams, lituanistų grupei skaitė  kursą iš lietuvių prozos ir poezijos:   iš J. Apučio ir R. Gavelio prozos, Just. Marcinkevičiaus ir A. Kalanavičiaus poezijos. Profesorius laisvai kalbėjo lietuviškai, jau keletą dešimtmečių lankėsi Lietuvoje vykstančiose baltistų ir lituanistų mokslinėse konferencijose.

Profesoriaus vizitas į nuošalų Dzūkijos bažnytkaimį buvo toks deus ex machina, kad beliko tik džiaugtis ir stebėtis. Profesoriaus vizito tikslas, jo žodžiais tariant, — parodyti Lietuvai, kokį garsų poetą ji turi. Štai ką profesorius pasakė Nedzingės mokykloje susirinkusiems kultūros žmonėms paskaitos pradžioje (tekstą palieku neredaguotą):

Aš galvoju, kad mes susirinkom visai pagrįstai: Kalanavičius, mano vertinimu yra vienas iš reikšmingiausių poetų ne tik pokario Lietuvos, bet ir, atsižvelgiant į visą amžių, taip pat už lietuvių kalbos ribų. Vienas mano buvusių studentų, Robert Hodelis, dabar literatūros profesorius Hamburge, savo straipsnyje, nuoseklų sintaksės atnaujinimą, sulygino Kalanavičių su avangardistais kaip Chlebnikovu, arba periodo prieš 2-jį pasaulinį karą jugoslavų poetu Nastijevičiu arba Vladimiru Holanu Čekijoje.

O paskaitą baigdamas tarė:

manau, kad ši poetinė kūrėjo vietovė, netoli jo gimtųjų namų, mano atžvilgiu, saugo jam vietą tarp įžymiausių mūsų amžiaus europeiškos poezijos atstovų. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kaip jo daugiabalsiai, sugluminantys, ir kartu aiškūs ir labai autonominiai požiūriai surišti į įspūdingą vienumą. Įsilieja į jo namo ir kaimo, kuriame patys esame šiandien, apoteozę.

Tai ištrauka iš spaudai parengtos knygos DULKĖTO ERŠKĖČIO UGNY: Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių. Knygos autorė – Perpetua Dumšienė. Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vienas šios knygos skyrius yra skirtas profesoriaus Locherio apsilankymui poeto Antano Kalanavičiaus gimtame krašte.
Šiame knygos skyriuje rasime profesoriaus Locherio paskaitą apie Antano Kalanavičiaus kūrybą, paskaitytą mažame Nedzingės bažnytkaimyje, poeto mokykloje, susirašinėjimą su profesorium rengiant jo vizitą, autorės užrašytą vizito kroniką – įvykių, pokalbių, profesoriaus pastabų apie kultūrą.
…………………………………….

Janas Peteris Locheris (vok. Jan Peter Locher ) – Šveicarijos kalbininkas, baltistas, literatūrologas, daktaras (1970 m.)

Biografija

1953-1959 m. studijavo Berno universitete ir savarankiškai mokėsi lietuvių kalbos. 1961 m. tobulinosi Pensilvanijos universitete Filadelfijoje pas prof. A. Seną, A. Salį, taip pat Lundo, Stokholmo, Helsinkio universitetuose. 1970 m. tobulinosi Maskvos universitete pas prof. V. Ivanovą ir Vilniaus universitete pas prof. J. Lebedį. 1970 m. Berno universitete apgynė disertaciją apie europietiškos sąvokos tauta atsiradimo istoriją, paskelbė studijų apie šią sąvoką reiškiančius žodžius lietuvių ir latvių kalbose.

1964-1983 m. Neušatelio universiteto docentas, Slavų ir baltų kalbų ir literatūrų seminaro vedėjas, kartu dėstė ir Berno universitete. 1983-1999 m. dėstė Berno universitete (ir lietuvių kalbą), vadovavo Slavų ir baltų kalbų ir literatūrų institutui; nuo 1987 m. profesorius. Nuo 1970 m. šiame universitete jo pastangomis pradėjo formuotis baltistikos tradicijos, iš pradžių kaip indoeuropiečių kalbotyros, vėliau ir kaip savarankiška specialybė. Nuo 2000 m. kaip kviestinis profesorius dėsto baltų ir slavų filologiją Prahos universiteto Slavistikos ir Rytų Europos studijų institute.
Institute of Slavonic and East European Studies
Faculty of Philosophy and Arts
Faculties
Charles University

Mokslinė veikla
Daugiausia tyrinėja baltų ir slavų kalbų leksiką, lietuvių kalbos santykius su kitomis kalbomis, lietuvių poezijos vertimo problemas, šiaurės rytų Europos kalbų ryšius. 1996 m. su S. Christenu ir B. Valchliu sudarė šiaurės rytų Europos kalbų tyrinėjimo projektą. Parašė studijų apie dabartinių lietuvių poetų kūrybą, į vokiečių k. išvertė jų eilėraščių. Daug kartų lankėsi Lietuvoje.

Profesorius Locher: apie ryšius su Lietuva

Šiuos profesoriaus pasisakymus užsirašiau, kai teko kalbėtis jam atvykus į poeto Antano Kalanavičiaus gimtinę1998 metais.
Lietuvių kalbą išmoko 1970 metais, nes tada buvo pirmoje stažuotėje Vilniuje. Stažuotė vyko tris mėnesius — Vilniaus universitete ir Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Minėjo, kad tais laikais (recesijos – prof. terminas) baltų kalbas galėjo studijuoti tik prie slavų kalbų, nes kitaip būtų nukentėjęs. Lietuvoje profesorius iki 1998 metų lankėsi gal 8 kartus.
Profesorius tyrinėja rusų, čekų, lietuvių, ir serbų-chorvatų kalbas.
Su poeto Antano Kalanavičiaus kūryba profesorių supažindino Vilniuje gyvenantis muzikologas Vaclovas Juodpusis. Jis atsiuntė profesoriui Antano Kalanavičiaus knygą „Ne akmenys guli”.
Vėliau Antano Kalanavičiaus kūrybą aptarė su į Berną atvykusiu poetu Sigitu Geda. S. Geda apie tai rašė „Metuose”, straipsnyje „Kolokviumas Berne”.

Iš susirašinėjimo su prof. Jan Peter Locher

1997 m. kovo 5 diena

Gerbiamas Profesoriau,

Jau senokai norėjau Jums parašyti, bet vis nesiryžau. Perskaičiau 1996 metų rudenį Sigito Gedos žinutę „Metuose“, pavadintą „Kolokviumas Berne“. Ten radau ir trumpus pastebėjimus, kad esate susidomėjęs poeto Antano Kalanavičiaus poezija ir jo gyvenimu. Iš poeto Sigito Gedos, maloniai tarpininkaujant poetei Juditai Vaičiūnaitei, gavau Jūsų adresą.
Dabar mandagumas reikalautų prisistatyti – esu Perpetua Dumšienė, viena iš knygos „Ne akmenys guli“ sudarytojų, buvusi poeto Antano Kalanavičiaus žmona.
Aš ypatingai nudžiugau perskaičiusi Jūsų nuomonę apie „Fragmentus“, kuriuos aš norėjau pavadinti autentiškai „Progiesmiais“, bet kalbininkai užprotestavo, todėl ir liko tas nevykęs pavadinimas „Fragmentai“. Turiu Jums pasakyti, kad knygoje „Ne akmenys guli“ yra tik maža „fragmentų“ dalis, visi kiti užrašų sąsiuvinių pavidalu tebėra pas mane. Labai norėčiau antrą Antano Kalanavičiaus knygą išleisti vien iš jų ir pavadinti „Progiesmiai“.
Nevargindama Jūsų dėmesio, norėčiau šiame laiške užsiminti dar apie porą dalykų.
Visų pirma, A. K. kūryba buvo labai susidomėjęs kun. Česlovas Kavaliauskas. Sakau buvo, nes jis mirė. Kun. Č. Kavaliauskas mokėjo 8 kalbas, tarp jų senąją graikų, japonų ir kt. Kunigas iš lotynų kalbos išvertė Tomo Akviniečio klasikinius himnus. Iš graikų kalbos išvertė „Naująjį Testamentą“, išvertė „Senojo Testamento“ istorinių knygų, Euzebijaus „Bažnyčios istoriją“, kitų patristinių knygų. Kun. Č. Kavaliauskas žadėjo apie A. K. rašyti plačiau, bet pablogėjusi sveikata sukliudė. Taigi 1996 m. liepos mėn. „Švyturyje“ parašė apie jį pastraipą, kurią Jums įdedu.
Antra, – jau dveji metai per poeto Antano Kalanavičiaus vardines birželio viduryje (Antaninės – birželio 13 d.) poeto tėviškėje (mokykloje, kapinaitėse, sodyboje) vyksta A. K. kūrybos skaitymai. Jais rūpinamės mes dviese – Antano mokytoja Vanda Mockevičienė iš Sapiegiškių vidurinės mokyklos ir aš. Pakviečiame daug žmonių – poetų, aktorių, muzikų, fotografų, dailininkų, visuomenės veikėjų. Visuomet dainuoja mokytojos Vandos Mackevičienės vadovaujamas vaikų folkloro ansamblis iš Sapiegiškių „Piemenukai“. 1996 m. vasarą buvo atvykusi ir humanitarinių mokslų habilituota daktarė, profesorė, literatūros mokslininkė Viktorija Daujotytė. Mums būtų didelė garbė, jeigu į šių metų skaitymus atvyktumėte ir Jūs, Gerbiamas Profesoriau. Manau, Jums labai didelį įspūdį padarytų poeto Antano Kalanavičiaus gimtinė.
Įdedu Jums porą nuotraukų kopijų iš poeto Antano Kalanavičiaus poezijos skaitymų jo sodyboje ir antkapinio paminklo pastatymo iškilmių Sapiegiškių kaimo kapinaitėse, esančiose miško vidury.
( P. Dumšienė )

………………………………………………………………………
Susirašinėjimo būta sėkmingo. Profesorius savaitei atvyksta į Lietuvą aplankyti poeto Antano Kalanavičiaus gimtinės. 1998-ieji metai. Nuošaliame nedideliame Nedzingės bažnytkaimyje, Nedzingės mokykloj, kurioje mokėsi poetas Antanas Kalanavičius,  profesorius Locheris skaito paskaitą. Atvyksta daug žymių žmonių. Klausytojai sukrėsti. Taip apie Kalanavičiaus kūrybą dar niekas nebuvo kalbėjęs – su tokia pagarba ir įkvėpimu. Kad rodos išsipildė Antano poetinis pranašavimas  kad net apstulbęs svetimtautis jo eiles susivokęs išstvarstys tarsi/vėjas/klevlapį… („Ne akmenys guli”, —  430p. ).

Paskaitos tekstas surinktas pagal Profesoriaus paskaitos, perskaitytos Nedzingės mokykloje originalą, neredaguotas. Vienintelis nukrypimas nuo originalo — tekstas nekirčiuotas, nes būtų labai sunku skaityti. Kirčiuotas tekstas pateikiamas kaip iliustracija. ( P. D. )
…………………………………….
Jan Peter Locher, Bern, Šveicarija

Kalanavičius

Gerbiamieji
Gerbiamosios

Jeigu kas nors – ateidamas iš šalies – susiduria su užduotim, sudaryti lietuvių poezijos septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų metų antologiją, jis randasi prieš sudėtingą ir gražų uždavinį. Aš nesiimu prieš lietuvių klausytojus aprašyti šiuos dešimtmečius iš politinių ar socio-politinių požiūrių. Esu tikras, kad daugeliui nesurasčiau tinkamų žodžių: gyventi Lietuvoje totalitarinės, primetančios savo valią valdžios sąlygomis arba atvažiuojant trumpam, kaip svečias, dažniausiai savaitei, ryšium su kongresu ar konferencija, būti privilegijuotoj situacijoj, tai iš pagrindų yra nesulyginami patyrimai. Tai galioja juo labiau, kad mes visi laukėm, kad totalitarinė tvarka, nepaisant pasikeitimų, dar ilgam, tur būt kartoms, slėgs šią šalį – šią šalį, nuo jos ežerų, kuriuose atsispindi dangus ir neaprėpiamo miškų krašto Aukštaitijos rytuose – aš turiu omeny Lūšių ežero apylinkes – iki Kuršių Nerijos prie Baltijos jūros.

Ši valdžia atkirto ne tik Lietuvą nuo Gedimino kalno iki Kryžių kalno, bet ir Latviją bei Estiją nuo jų seno plataus sąryšio. Tačiau čia kiekvienas iš jūsų žino, kad Gediminas dei gratia lethphanorum, ruthenorumque rex, princeps et dux Semigalliae tai yra „dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis“ rašė laiškus popiežiui į Avinjoną, o taip pat Liubeko bei Bremeno miestams iki „vero usque Romam „net į pačią Romą“, ir kad kiek vėliau panašūs graikiški laiškai buvo siunčiami į Bizantiją. Kiekviena čia aišku, kad Vytautas, kuris, kaip žinoma prie Juodosios jūros pastatė uostą į atvirą jūrą – Venecijos, Genujos, Graikijos ir Armėnijos meistrų-statybininkų pagalba sudarė sąlygas, kad dideli žemės ruožai šiaurės rytų skydo, o taip pat šiaurinio Eurazijos kontinento lanko dalys, konkuruojant su taryba, ta Novgorodo veče, galėjo būti valdomi iš Vilniaus, jeigu tas Vytautas 1340 metais nebūtų nukritęs nuo žirgo. Lietuvos politinis vystimasis nuo tos dienos buvo palenktas į kitas vėžes.4 Apie tai neseniai kalbėjo rusų literatūros kritikas Levas Anenskis savo paskaitoj Vilniuje. Tačiau palikime šiuos svajojimus. Sigitas Geda buvo teisus, kai jis devyniasdešimtųjų metų pradžioj pasakė – apybraižoje „Metuose“ – dar keletą metų šitos priverstos valdžios ir mes prarastume gyvingą sąmonę mūsų pačių suvokimo po 60 metų, tai yra po dviejų kartų totalitarinės svetimos valdžios. Pavojus buvo realus, kad sekanti karta ras išaiškinimus apie savo istoriją tik bibliotekose arba muziejuose. Tai socio-politiniu atžvilgiu yra neginčijamas faktas. Kad tai buvo ne visai taip, dėkinga Lietuva ir dėkingi mes poezijai.

Tai iš tikrųjų stebėtina, labiau: nuraminama koks poetų balsų gausumas buvo girdimas politiškai nykiais septyniasdešimtais ir aštuoniasdešimtais metais. Aš jau seniai pastebėjau, kad galų gale iš palankiai veikiančių išorinių aplinkybių konsteliacijos tais laikais tuo pat metu tapo girdimi labai įvairūs individualūs balsai, kurie įnešė vis kitus skirtingų kartų pergyvenimus! Tai buvo taip pat laikas, kurio metu turėjom nerimauti dėl tam tikros „Lituanistinės bibliotekos“ knygos, kaip ir dėl naujosios svarbios literatūros leidinio. Tai galima pasakyti ir apie poeziją, nors ji už metaforikos skydo šiek tiek buvo apginta. Aš prisimenu tas reakcijas, su kuriom susidūriau, kai 1975 m. dėl leidinio „Kalbos ženklas“ ieškojau pokalbio su Tomu Venclova. Tik netiesioginiu būdu kelių dienų bėgyje aš supratau, kad šio pokalbio negalės būti, nes Venclova, kaip išaiškėjo, keletą dienų anksčiau pareiškė savo solidariškumą su Solzenicynu.

Ir vistiek: labai individualių lyrikos balsų turtumas nuo Mieželaičio ir nuo Miškinio, ir Degutytės per Justiną Marcinkevičių iki Vytauto Bložės, Sigito Gedos ir Gintaro Patacko arba, rodos, belaikiai įsitvirtinusios Gražinos Cieškaitės. Čia buvo praktiškai viskas ko galėjome laukti iš pilnai išsivysčiusios europeiškos poezijos.

Čia buvo poezijos grand old man Eduardas Mieželaitis, kuris nepaisant politinės praeities, prie kurios reikia dėti klaustukus, jau anksti sukūrė poetinę sintaksę, tarnaujančią individuj, kuri vis iš naujo nustebina savo tankumu, kaip pavyzdžiuj 1973 m. Televizijos bokšte arba 1983 m. Asimetrijoje, čia buvo Justinas Marcinkevičius, kuris nuo eilėraščių ciklo iki ciklo, nuo 1966 m. Medinių tiltų ir 1968 m. Liepsnojančio krūmo iki didžiųjų poemų žingsnis po žingsnio pridavė gyvenimui Lietuvoje šiek tiek daugiau laisvės ir tuo pačiu prasmės. Čia buvo aišku genialus Gedos Strazdas arba Vytauto Bložės hymnai, kuriuos aš labai aukštai vertinu – ir jo aš ieškojau 1975 m. rudenį: šį kartą atsakymas buvo, jis praktiškai niekada nesurandamas, nes jis vienas užsisklendęs gyvena miške. Čia buvo Miškinio Psalmai, apie kuriuos buvau tik girdėjęs, ir čia – jaunieji, kurie neįtiko į jokią konvencionalinę arba tradicinę schemą, tai yra jau minėti naujokai Gintaras Patackas arba Gražina Cieškaitė. Jeigu aš čia negaliu išsamiai paminėti Marcelijaus Martinaičio, pačių melancholiškų ir tiesingų eilėraščių iš 19694 m. Saulės grąžos arba 1974 m. Akių tamsoj, širdies šviesoj autoriaus, kaip ir daugelio kitų, tai aš skriaudžiu jį ir visus kitus.

Mūsų kontekste reikia pabrėžti, kad ta pradžioj paminėta balsų gausuma tikrai kilo iš to, kad senesnės kartos atstovai, kaip ir iš tremties sugrįžę, vidurinės kartos ir jaunieji poetai veikė tuo pat laiku lyg ta pati momente būtų pasireiškę įvairaus charakterio literatūros debiutai.

Aišku: buvo ir literatūroje taip sakant nedalyvaujančių, ar tai tokiai pozicijai priversti iš politinių priežasčių, kaip nepalenkiamo Žengės atveju – jo nepaprastą reikšmę aš parodžiau praeitais metais, ir yra Antanas Kalanavičius, kuris iš savo išrinkto logiškumo, netrukus po studijų baigimo, pasitraukė į savo gimtąjį kraštą namą, čia netoli neaprėpiamų Dzūkijos miškų ir, šalia praktiško darbo mažoje sodyboje – jis užsiiminėjo veršelių auginimu ir meniniais metalo darbais – bene su bauginančiu nuoseklumu paskyrė savo gyvenimą poezijai.

Kubiliaus reikšmingoje literatūros apžvalgoj nėra pavyzdžiui Alfonso Bukonto. Jeigu neturėtume bendradarbiavimo tarp jo žmonos tamstos Perpetuos Dumšienės su Judita Vaičiūnaite Lietuva ir Pasaulis būtų viena poetine didelės reikšmės visata skurdesnis. Ir talentingas poetas, nerandantis kelio pas savo skaitytojus, lieka nebylus.

Aš galvoju, kad mes susirinkom visai pagrįstai: Kalanavičius, mano vertinimu yra vienas iš reikšmingiausių poetų ne tik pokario Lietuvos, bet ir, atsižvelgiant į visą amžių, taip pat už lietuvių kalbos ribų. Vienas mano buvusių studentų, Robert Hodelis, dabar literatūros profesorius Hamburge, savo straipsnyje, nuoseklų sintaksės atnaujinimą, sulygino Kalanavičių su avangardistais kaip Chlebnikovu, arba periodo prieš 2-jį pasaulinį karą jugoslavų poetu Nastijevičiu arba Vladimiru Holanu Čekijoje.

Antano Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba sudaro stebėtiną neišardomą visumą. Tai tuo labiau verta dėmesio, nes kasdieninis poeto gyvenimas realizavosi akivaizdžiai išrinktame savanoriškame apsiribojime.

Kitu ruožtu, jo menas išsivystė į vis ryškiausią struktūrą, pilną naujų fasetų. Jis apibūdintas savaime suprantamu atžvilgiu į autonominį lietuvių sintaksės naudojimą – pagal Europos avangardo principą, kuris, pradedant nuo Velimiro Chlebnikovo iki Rene, nukreipė autonominius žodžius, t. y. leksiką ir autonominį sakinio meną, sintaksę, į suvokimo centrą.

Tai buvo nuo rusų futurizmo iki Prahos poetizmo ir prancūzų surealizmo, tarnaujant „šios sferos“ metafizikai, pabrėžiant techniškai-konkretų kalbos aspektą, t. y. kaip žodžiai ir sakinio dalys atrodo susieję tarpusavy. Taip pasisekė išreikšti realybės pergyvenimą, kuris tarp žodžių santūrų įterpia ir tai, kas vos suvokiama. Šis plačios apimties Europos avangardas paprastai turėjo kaip sąlygą urbaninę arba miesto patirtį. Pas Antaną Kalanavičių, priešingai, šią vietą užima intymus artimo ir artimiausio kaimo gyvenimo žinojimas, kurį poetas ne tik permato, bet ir stebi iš vidaus kaip iš išorės, pavyzdžiui eilėraščiuose (421) ( čia ir kitur nurodomi knygos „Ne akmenys guli” puslapių numeriai – P. D. ).

ir tas gyvenimas
lyg unkščiantis šunytis
didžiulėj aulinio bato
šniokštelėtoj, atpjautoj
galvoj, ir šilumai blaškai

Priešingai, negu išorės požiūris eilėrašty ir tas gyvenimas užfiksuotas šuniuko, (kuris bato galvoj susiraitęs) požiūris, veikiantis kaip sintaktinio ir semantinio vidurio pozicija. [Pastaba reiškia rugių sėklos duoda šilumą ir šilumos blaškai.]

Kaimo gyvenimas ir intymumas Kalanavičiui buvo esminiai dalykai, kurie jam leido gyventi su taupiai ir drąsiai sukurta sintakse – t. y. pasisakymų sąryšio suvokti visą pasaulį ir jį iš pagrindų pakeisti.

Toks veikimo būdas aprašomas programatiškai:

Man rūpi tik / kad dviejų žodžių /
sanduroj blykstelėtų
deimantas

Vienas iš gražiausių eilėraščių, kurį norėčiau priskirti brandos fazei, yra sekantis:
(444)
O kad ir ta pirkaite,
gausiai apvedžiota
virtinaitėm padžiūvusių
jau obuolių ir parudavusių
5    pageltonavusių tabako
lapų, ir iš mažų žuvelių,
tiktai katei,
išsiverčiančia druska.
O kad ir ta pirkaitė
10    ištisai pakvipus gydančių
žolių visais pakibirkščiavimais

Čia sutampa to gerai pažįstamo savo namo stebėjimas ir savo kuklaus ir tuo pačiu neatpažįstamo turto suvokimas, kuris savo perspektyva išveda mus į metafizinę sferą.

Tuo pačiu keletą kartų pabrėžtos morfologinės struktūros, pabrėžtos teiginiais, kurie veikia labai autonomiškai, taip, kad klausytojas juos turi pats iki galo susieti, prisilaikančios drąsaus daugiareikšmio sintaktinio gesto, pradedant nuo O kad ir ta pirkaite… ir, dėl šito sintaktinio daugiareikšmingumo arba daugkartinio veiksmo (polivalencijos), kuris svyruoja tarp suksnio, noro arba pripažinimo (koncesijos) tame pačiame judesy, t. y. tuo pat metu, ir tuo pačiu metu išreiškia abejonę.

Čia mes turim patvirtinti, kad tokie meistriški tekstai taip sakant neatsirado iš nieko. Antanas Kalanavičius pasiekė tai – nuo kuklios pradžios.

Didelė jo kūrinių dalis, kuria, kaip šiandien galima paskaityti rinkinyje Ne akmenys guli palieka vieningą įspūdį, kaip liniją, realizuotą į sintaktinę ir semantinę tiesioginę žodžių nuoseklumą.

Pradėkime pavyzdžiu:
(214)
Drožti arkliukai

Drožti arkliukai gyrės,
Lininiais karčiais plaikstės.
Skambėjo žvirgždas tyliai
Po šaukimu brastų.

Kalva lingavo smėlį,
Žydruolę giesmę gėrė,
Drožti arkliukai gyrės,
Lininiai karčiai degė.

Drožti arkliukai plaukė,
Lininiai karčiai mirko,
Daina rideno žvirgždą
Po šaukimu brastų.

arba
(215)
Pjūklas vakare

Žvanga, švyti pjūklas,
Pjuvenos – upeliais.
Virpa medis, virpa,
Žalumon palinkęs.

Virto medis, virto,
Žvangtelėjo pjūklas.
Šakeles genėkit,
Kirviai ir geneliai.

Karštas karštas pjūklas
Atremtas į medį,
Vakare nupjautą,
Išpintom šakelėm.

Tokios eilės gražios, kaip ir graži daina. Remiantis archetipiniu impulsu jos aiškiai parodo vieną įspūdį, su vis naujais šį įspūdį koncentriškai atnaujinančiais judėjimais (ratais), vaizduotėje iškyla vieningi paveikslai. Su tuo sutampa lygių formų sakinio sėkmė,4 kaip ir tradicinėje liaudies dainoje.

Veiksmažodinis tarinys čia gali būti tematizuotas eilutės arba sakinio pradžioj – kaip liaudies dainoj – ir nereikalauja temos vardininke.

Karštas karštas pjūklas
atremtas į medį

arba sintaktinio paaiškinimo – kaip liaudies dainoj.

Eilėraštyje Drožti arkliukai priešingai – dėmesį patraukia veiksmo tariniai, atsirandantys paeiliui vis eilutės gale – vėl kaip liaudies dainoj.

Drožti arkliukai gyrės
Lininiais karčiais plaikstės.
o taip pat
Kalva lingavo smėlį
Žydruolę giesmę gėrė     ir t. t.

Išsiskiria paraleline sintaktiška orientacija jos sintaktiškas ir semantinis, kaip dainoje, gestas primena panašią eilių formą iš Justino Marcinkevičiaus Liepsnojančio krūmo, pavyzdžiui Anapus Nemuno loja šunys…

Tačiau kokiu skirtingu poetologiniu keliu, negu Justinas Marcinkevičius, visgi ėjo tada Antanas Kalanavičius. Marcinkevičiaus eilėse epinės orientacijos pradžia – išsireiškianti tematiškai, kaip ir atsižvelgiant į jo eilių meną, tuo metu, kai Kalanavičius pradeda rodyti trapumą ir pabrėžia savo išsakymų fragmentaciją. Fragmentacija čia, mano supratimu, yra tai, kas, formos atžvilgiu kartais gali atrodyti kaip fragmentas, ir, vis dėlto, savaime suprantama kaip visuma, kuri numato pradžią ir pabaigą, galbūt ir tematinį sąmojį.

Jau egzistuojantis metras, arba struktūros schema, tam tikra rimų tvarka, turi būti iš naujo aktualizuota, arba visai išnyksta.

Šią tendenciją galima pastebėti eilėrašty Tolima perkūnija (228), kuriame vieningas tematinis impulsas dar dominuoja, kaip parodo pavadinimas. Tačiau jau pirmoji eilutė sukelia pas skaitytoją kai kokias abejones.

Į slenkstį pagaląski

Tik tas, kuris nešioja savyje seną Baltijos gamtos patirtį, gali laukti, kad pasekmėj bus kalba apie laumės juostą, laimės deivę. Tai, kas seka vėliau, yra tik sąlygiškai aišku iš anksto, nes pagaląstos kibirkšties uždegtoj šviesoj, skaidriai kaip šaltinyje matosi dangus ir tada žolė išdygsta galąsdama žaibus.

Toliau, kaip vartojimo instrukcija: į slenkstį pagaląski – formaliai – be papildinio – vėl yra išreikštas paraginimas.

Šis eilėraštis su beveik netikėtu aiškumu primena Juozo Žengės poetikos ypatybes.

Galima būtų nurodyti, kaip ši tendencija eilėse, kaip Darbu gylė, o vakaro seklius (354) arba Naktis paakmenėj (397) toliau vystydamasi atrodo tampa tankesnė. Eilių grupės labai aiškiai priartėjo prie ritmiškai struktūruotos prozos.

Žingsnis iki to, ką galėtume aprašyti kaip subrendusį poezija, jau ne toks didelis. Pavadinimas neleidžia iš karto atpažinti jokio jaučiamo ar suvokiamo impulso, sakinių ir žodžių autonomija savo ruožtu tuo labiau ryškesnė – trumpai tariant, į klausą neįstringa joks vieningas, duodantis elementarią orientaciją pirmasis įspūdis. Sekantys semantiniai bei sintaktiniai impulsai atrodo polifoniškai sujungti, ir klausytojas tik eilėraščio gale gauna įspūdį apimančio prasmę teigiančio paveikslo – teksto pradžioje ji buvo beveik neįspėjama.

Prasmę teigiantis, sudarantis vieningumą gestas atsiranda sąmonėje tik kaip rezultatas. Palyginus su eilėraščiais, kuriuos norėtume vadinti ankstyvais, poetologiška situacija čia yra tarytum apversta.

Po šio patvirtinimo tie ankstesni tekstai ne mažiau vertingi. Tik darosi aišku, kokį ilgą poetinį kelią ėjo Antanas Kalanavičius savo vienišume ir tikriausiai dėl savo vienišumo. Jis išpildė, taip sakant vienas, utopinio avangardo patirtį, į save pasitraukęs – tačiau ne tik utopiško avangardo patirtį, bet ir avangardu abejojanti neo-avangardo, kuris gražius amžiaus pradžios ir dvidešimtųjų metų utopiškus idealus ir keturvėjininkų pagalba – surado kai ką trapaus, galbūt net abejotino, nors ir čia leksikalinės bei sintaktinės autonomijos patirtis liko neliesta, kaip pas Jirži Kolaro tekstuose čekų kalbos aplinkoje arba Vasko Popos, serbokroatų kalbos srityje.

Tačiau klausykime:

Pabaigoje aš prideda tą jau pradžioj paminėtą eilėraštį O kad ir ta pirkaite skaitymui.

Paprašyčiau jus atkreipti dėmesį į leksikalinius ir sintaktinius sąryšius, ir tuo pačiu manau, kad ši poetinė kūrėjo vietovė, netoli jo gimtųjų namų, mano atžvilgiu, saugo jam vietą tarp įžymiausių mūsų amžiaus europeiškos poezijos atstovų. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kaip jo daugiabalsiai, sugluminantys, ir kartu aiškūs ir labai autonominiai požiūriai surišti į įspūdingą vienumą. Įsilieja į jo namo ir kaimo, kuriame patys esame šiandien, apoteozę.
………………………………

Po paskaitos profesorius manęs paklausė, ar taisyklingai jis kalbėjo lietuviškai, ar gerai kirčiavo. Man netikėtai atėjo atsakymas, kad jis lietuviškai kalba ne prasčiau už popiežių Joną Paulių. Profesorius patenkintas nusišypsojo. Juk jis taip vargo per naktį su tais kirčiais, o ir žodynų kalnas jam rankas ištampė, kol juos iš Berno atsivežė.  Po paskaitos gavau iš profesoriaus dovanų jos kirčiuotą originalą. Padariau šios paskaitos kopijas ir padovanojau Varėnos centrinei bibliotekai.  Tikrai visi buvo sukrėsti, kad atsirado toks žymus žmogus, kuris metė savo užsiėmimus turtingoje Šveicarijoje ir atvyko į jų bažnytkaimį pašlovinti poeto Antano Kalanavičiaus talento ir atiduoti pagarbą jo talentą išugdžiusiam kraštui.

Išklausę paskaitos, aplankėme Sapiegiškių kaimo kapinaites, Antano kapą. Yra ir fotografija, — profesorius stovi prie Antanui Kalanavičiui sukurto antkapinio paminklo.

O vėliau vykom į Antano tėvų sodybą. Ten buvo skaitomi Antano eilėraščiai. Žydėjo gaivūs birželio žiedai, Nedzingiškiai –„Pienemukų“ ansamblis, vadovaujamas muzikos mokytojos Vandos Mockevičienės, ėjo ratelius, vaikų žaidimus gražiai improvizavo, nes jie taip tiko ant kiemo žolynų.

Susėdę sodybos kieme kalbėjom apie naujų A. K. knygų leidimą. Prašiau, kad prof. savo mintis išsakytų Rašytojų sąjungoje.

Ankstų birželio 30-os rytą atvykstame į Vilnių. Pirmiausia į Rašytojų sąjungą. Ten mus priėmė Rašytojų sąjungos pirmininkas ir Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.  Sventickas vadovavo Antano knygos „Ne akmenys guli” rengimo ir leidybos darbams.  Sventickui tikrai malonu, kad toks rūpestingas jo darbas taip gerai profesoriaus įvertinamas, kalbama apie atrastą talentą, apie profesoriaus rūpestį, kad per jo vadovaujamą Baltų — slavų institutą , jo disertantų darbus kuo plačiau žinia apie Kalanavičiaus talentą būtų paskleista. Pasikalbama ir apie dabartinę lietuvių literatūrą. Profesorius viską skaitęs, apie visas naujausias knygas turi savo nuomonę. Savo paskaitą, Nedzingėje skaitytą, jis patiki Valentinui Sventickui, kad šis perduotų „Metų” žurnalo redakcijai.

Laiko jau lieka visai nedaug. Netrukus reiks vykti į aerouostą. Bet profesorius dar skuba į Akademinį knygyną, esantį Universiteto Sarbievijaus kieme. Lydžiu jį ten. Ir tada aš pamačiau tikrų tikriausią unikalų profesorių. Jis parklupo ant kelių, ir puolėsi raustis po knygų lentynas. Kaip žinia, to knygyno patalpos gana ankštos, o leidinių gausybė, tad lentynos pilnos knygų iki pat žemutinių, siekiančių grindis. Taip jis ėjo keliais, kol prisirinko nepakeliamą kiekį leidinių. Tada juos nupirkę skubėjom į aerouostą. Taip ir išvyko profesorius tikrąja to žodžio prasme apsunkęs nuo kultūros.

Praėjo dar metai, profesorius man paskambino. Džiaugiausi, kad toks užimtas žmogus rado laiko paskambinti man, kad ištartų štai ką: Pasakykit Jūs ten jiems, kad man labai keista tradicija klostosi Lietuvoje, kai poetas mirė, tai jo kūryba juk liko. Ji turi dalyvauti literatūros apyvartoje, turi būti verčiama, rašomos recenzijos. Tie  profesoriaus žodžiai liko man lyg koks testamentas.  Tie profesoriaus žodžiai suteikė jėgų parašyti biografinę knygą DULKĖTO ERŠKĖČIO UGNY.
……………………………………………………..

Rengdama spaudai šio skyriaus medžiagą, pasidomėjau, ką naujo pastaraisiais metais profesorius Locheris nuveikė Lietuvoje. Buvau maloniai nustebinta, kad ir Lietuva šį tą nuveikė. 2008 metų birželio 26 dieną, Jan Peter LOCHER buvo apdovanotas: įteiktas Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

Tekstas parengtas Šveicarijos lietuvių bendruomenės tinklapiui lietuviai.ch pagal konferencijoje „Laiko ženklai kultūros istorijoje” skaitytą pranešimą „Šveicarų profesorius Jan Peter Locher ir poeto Antano Kalanavičiaus kūrybos sklaida Europoje“
Pranešėja – XXVII knygos mėgėjų draugijos narė Perpetua Dumšienė

Comments are closed.