Emilis Vinteleris: Viena širdis padalyta dviems šalims

Emilis Vinteleris (1878 – 1972). Tai istorija žmogaus, kūrėjo, kuris visą gyvenimą nesiblaškydamas dirbo tai, kas reikalinga.

Užaugęs Šateikiuose, Žemaitijoje, Emilis Vinteleris studijavo mediciną Charkovo universitete, kur 1909 m. apgynė daktarinę disertaciją. Dirbo patanatomu įvairiuose Rusijos miestuose. Prieš grįždamas į Lietuvą, ligi 1922 metų, dirbo Samaros universitete: buvo patologinės anatomijos katedros vedėjas ir universiteto prorektorius. 1922-1941 metais – patologijos anatomijos profesorius Kauno universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto). Pagrindinės profesoriaus tyrinėjimų kryptys buvo vėžys, reumatas, geografinė patologija (krašto patologija) ir kepenų cirozė.

Šiandien Emilis Vinteleris ne vienam mūsų tik tolima istorija, gal tik vienas vienintelis dar neparašytas medicinos istorijos puslapis. Juolab, kad daugiau kaip 50 metų mus įkyriai mokė, kad nieko, kas praeity būta gero, nevalia prisiminti, o tik pamiršti. Kita vertus miršta tik tas, kurį visi pamiršo.

Kas paskatino būsimąjį mediką Emilį Vintelerį pasirinkti ne kokią klinikinę profesiją – vidaus, vaikų ligas ar chirurgiją, akušeriją, o teorinę mediciną – patologinę anatomiją, patologiją? Siekimas nuosekliau ištirti ir suvokti susirgimo mechanizmą, jo bendruosius plėtojimo dėsnius. Disertaciją iš patologinės anatomijos parašė ir apgynė Emilis Vinteleris Charkovo universitete, viename nedaugelių Rusijos imperijos universitetų, kur eksperimentas, tikrasis mokslas visada buvo pagarboje.

Profesoriaujant Samaros universitete, Emilį Vintelerį pasiekė kvietimas dalyvauti vos dar tik besikuriančio Lietuvos universiteto (nuo 1930 metų Vytauto Didžiojo universitetas) skelbtame konkurse vakuojančioms profesorių vietoms užimti.

Konkursas buvo organizuojamas demokratiškais pagrindais. Buvo leidžiama dalyvauti ir užsieniečiams, tačiau kiekvienas užsienietis privalėjo pasižadėti per atitinkamą laikotarpį išmokti valstybinę kalbą, kad paskaitas galėtų skaityti lietuviškai. Profesorius E.Vinteleris nuo to formalumo buvo atleistas. Jis mokėjo lietuviškai. Juk buvo gimęs ir augęs Šateikiuose, Žemaitijoje. Šateikiai – tai kaimas trobomis ir trobelėmis pabiręs gražioje aukštoje Blendžiavos pakrantėje. Nuo senų laikų Šateikiai – grafų rezidencija. Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Pranciškus Pliateris čia pastatė įspūdingą gotiško stiliaus šv. Morkaus Evangelisto bažnyčią. Grafas pasodino vieną gražiausių Lietuvos parkų su daugybe retų medžių, išlikusių iki mūsų dienų. Tebėra ir mediniai buvusio dvaro rūmai (XVIII amžiaus architektūros paminklas), nuo kurių link grakščių bažnyčios formų veda kaštonų alėja. Kitados šalia parko tyvuliavo du didžiuliai tvenkiniai. Vienas – jau seniai maurais užžėlęs, kito vanduo ėmė sukti malūno girnas. Malūnininką Georgą Nicklausą Vintelerį (1832-1895) grafas pasikvietė net iš Šveicarijos, Glaruso kantono, Emilio Vintelerio protėvių žemės.

Į Šateikius atkeliavusi Vintelerių šeimyna čia įsikūrė dar praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje ir čia prigijo.
1923 m. balandžio 14 d. profesorius E.Vinteleris skaitė Lietuvos universitete savo įžanginę lekciją, autoriaus pavadintą Patologinės anatomijos reikšmė medicinoje. Skaitė lietuviškai, tiesa, nepamiršdamas atsiprašyti klausytojų, kad per ketvirtį amžiaus kilnojimosi po įvairius Rusijos imperijos miestus, bus jau kiek primiršęs lietuvių kalbos taisykles. Nors aš dar labai silpnai susipažinęs su lietuvių kalba, betgi laikau reikalingu skaityti savo įžanginę lekciją valstybine kalba – į klausytojus kreipėsi profesorius. – Manau, kad susirinkusieji nebus prie manęs per griežti už galinčius įsiskverbti mano paskaitoje netobulumus kalbos atžvilgiu… Daugiausia dėmesio profesorius savo paskaitoje skyrė mokslų ryšiams su praktine medicina, pabrėždamas, kad patologoanatomo pareiga ir pašaukimas būti artimu gydytojo klinicisto talkininku ir jo bendraminčiu. Patologoanatominiai tyrimai turėtų praversti praktikos gydytojui jo kasdieniniame darbe.

Kas gi visais laikais gydytojui buvo ir šiandien tebėra sunkiausia? Diagnozė. Mūsų laikais jau žinoma apie 10 000 ligų, pasireiškiančių beveik 100 000 simptomų. Tad suprantame, koks ilgas kartais kelias į ligos pažinimą. … patologo anatominio Instituto artimas ryšys su praktine medicina yra svarbus dar ir dėl to, kad gydytojai, t.y chirurgai kai kada reikalauja skuboto atsakymo, pavyzdžiui, į klausimą apie kokį nors naviką, ar jis piktybinio, ar gerybinio pobūdžio. Patologoanatomo atsakymas į chirurgo pastatytąjį klausimą vaidina svarbų vaidmenį to ar kito gydymo metodo parinkime, ir tuo būdu nuo jo gali priklausyti ligonio gyvybė…

Netrukus profesoriaus E.Vintelerio pastangomis Lietuvoje pradėta įdiegti biopsija. Ligos pažeisto audinių gabalėlio, paimto iš ligonio, mikroskopinis tyrimas, labai informatyvus būdas piktybiniam ar nepiktybiniam augliui išaiškinti. Mūsų laikais sunkiai įsivaizduojamas ligonio, kuriam įtariamas vėžys, ištyrimas, neatlikus biopsijos. Šio tyrimo metodo pionierius Lietuvoje buvo profesorius E.Vinteleris. Medžiaga siunčiama į Patologijos institutą profesoriui E.Vinteleriui. Penkerių metų (1923-1927) katedros ataskaitoje, profesorius pirmąkart pateikė duomenis apie instituto laboratorijoje atliekamą biopsinės medžiagos makro ir miksroskopinius tyrimus, faktus ir skaičius, kurie, deja, dar nebuvo labai gausūs. Iš viso per tą laikotarpį buvo atlikti 488 tyrimai ligoniams iš Kauno, 142 ligoniams iš provincijos.
Baigdamas savo ataskaitą, profesorius apgailestavo, kad Patologijos instituto personalas priverstas dirbti labai sunkiomis sąlygomis …turiu pažymėti – rašė E.Vinteleris, – kad ligoninės trobesiai yra ligoninės reikalams nepritaikyti (buvusioji rusų muitinė) namai seni, apgriuvę. Remontas reikalauja didelių sumų. Ateityje manoma visi trobesiai pagrindinai pertvarkyti ir praplėsti….

Ilgainiui onkologija tapo E.Vintelerio vadovaujamo Patologijos instituto prioritetine tyrinėjimų kryptimi. Per antrąjį Patologijos instituto gyvavimo penkmetį jau buvo atlikta 1753 makro ir mikroskopinių tyrimų. Tik per 1938 metus Patologijos instituto laboratorijoje – 1610 makro ir mikroskopinių tyrimų.

Profesoriaus E.Vintelerio iniciatyva, jo pastangomis 1933 metais Lietuvoje buvo įkurta Draugija kovai su vėžiu, kurios pirmininku profesorius buvo iki 1941 metų. 1937 metais Kaune įvykusio V Lietuvos gydytojų kongreso metu veikė ir Kovos su vėžio liga sekcija, kuriai pirmininkavo E.Vinteleris ir V.Kuzma. Kongreso dalyviams buvo pademonstruotas prof. E.Vintelerio ir jo bendraautorių sukurtas filmas Vėžio morfologija, kurį komentavo pats profesorius. 1938 m. buvo išleista E.Vintelerio knygelė Apie vėžio ligą. Tarpukario metais tai buvo pirmasis lietuvių kalba išleistas leidinys apie vėžio ligą. Profesorius skaitė pranešimus vėžio morfologijos klausimais ir Lietuvos medicinos draugijoje. Tuo tarpu onkologijos vadovėlyje (Onkologija, Vilnius, 1992) pasirodžiusiame jau po 1990 metų, cenzūros varžtams subyrėjus, E.Vintelerio vardo nebeliko. Kodėl? Gal pamirštas? O gal ir knygos sudarytojams nežinomas? Deja, panašaus, nepelnyto likimo profesorius, vienas pirmųjų kepenų cirozės tyrinėtojų Lietuvoje, susilaukė ir lietuvių hepatologinėje literatūroje. O juk E.Vinteleris, vienintelis Lietuvos medicinos mokslininkų, 1931 m. buvo pakviestas į tarptautinį mokslininkų forumą Ženevoje skaityti paskaitą apie kepenų cirozę. Vėliau tas pranešimas buvo išspausdintas tarptautinės konferencijos leidinyje (Comptes rendus de la prem. conference internat. de Patologie geographique, Geneve, 1933).

Per pastaruosius 50 metų išleistuose reumatologijos leidiniuose taip pat pasigendame E.Vintelerio, kurio vardas tarpukario medicinos literatūroje buvo siejamas su kovos su reumatu organizacija Lietuvoje. Pokario metais E.Vintelerio vardas reumatologijoje paprasčiausiai buvo pamirštas. Ar ne laikas jį sugrąžinti į lietuvių reumatologijos istorją? Juk E.Vinteleris stovėjo prie reumatologijos kūrimo Lietuvoje ištakų. Tai neabejotinas ir neginčijamas faktas. Profesorius E.Vinteleris pirmasis Lietuvoje ėmė tyrinėti reumato funkcinį morfologinį substratrą, lemiantį ligos išraiškas, ligos patogenezę ir eigą. 1934 m. profesoriaus E.Vintelerio iniciatyva buvo įkurta Draugija kovai su reumatu. Aplinkybės susiklostė taip, kad draugijai buvo lemta pradėti savo gyvavimą ne Kaune, o Panevėžyje. 1934 m. balandžio 10 dieną draugijos įstatai buvo įregistruoti Panevėžio miesto Savivaldybėje. Draugijos iniciatorių susirinkimas įvyko Panevėžyje. Praėjus vos pusantro mėnesio, draugija persikėlė į Kauną. Šių metų pradžioje iniciatorių grupės surašyti Draugijos kovai su reumatu įstatai, gegužės 24 d. įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Birželio 13 d. įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas, kuris išrinko laikinąją Centro valdybą ir Kauno skyriaus valdybą, rašoma žurnale Medicina 1934 metų aštuntajame numeryje. Draugijos laikinosios Centro valdybos pirmininku buvo išrinktas prof. E.Vinteleris, jis taip pat buvo išrinktas Kauno skyriaus draugijos pirmininku. Pirmasis visuotinas Draugijos kovai su reumatu narių susirinkimas įvyko tų pačių metų spalio 7 d. Profesorius E.Vinteleris skaitė įžanginį pranešimą Reumato patologijos klausimu.

Kūrybingo mokslininko, tyrinėtojo interesai nesiribojo tik vėžio, reumato ir kepenų cirozės problematika. Jo mokslinių interesų ratas buvo kur kas platesnis. Kodėl įvairiuose pasaulio žemynuose ir kraštuose plinta skirtingi susirgimai, kodėl tomis pačiomis ligomis vienur persergama lengviau, kitur ligos eiga sunkesnė ir ne visada nuspėjama? Šiuos klausimus tyrinėja Pasaulinė geografinės patologijos komisija (centras – Šveicarija). E.Vintelerio iniciatyva Lietuvoje taip pat įkuriama …geografinės patologijos draugija, siekiant išaiškinti vietines ligų ypatybes, sulig jų būdu ir pasidarymo sąlygomis, kad paskatinus ligų esmės pažinimą ir kovą su jomis… – rašė prof. E.Vinteleris straipsnyje, skirtame aktualioms tarptautinės medicinos problemoms.

E.Vinteleris vadovavo lietuvių mokslininkų daktarų disertacijoms, mokslo darbams, skaitė paskaitas Ženevoje apie lietuvių medicinos mokslo laimėjimus, atstovavo Lietuvai Šveicarijoje vykusiose konferencijose, simpoziumuose. Tarpukario Lietuvoje jis buvo žinomas kaip didysis šveicaras. E.Vinteleris buvo vienas lietuvių ir šveicarų medicininių ir kultūrinių ryšių pradininkų.

Nebeliko profesoriaus E.Vintelerio artimų bendradarbių, bičiulių. Prieš penkerius metus į amžinybę išėjo buvusi profesoriaus vyresnioji asistentė profesorė Janina Lašienė. Nebėra tarp gyvųjų ir kito patikimo profesoriaus bendradarbio, profesoriaus Antano Starkaus, Balio Sruogos likimo draugo. Užtat dar galima Lietuvoje sutikti vieną kitą buvusių profesoriaus Emilio Vintelerio mokinių. Dabar tai jau pagyvenę, žilagalviai, dar orią laikyseną ir gerą atmintį išsaugoję tarpukario studentai – medikai. Prisimena jie senąjį Kauno universitetą, profesorių Emilį Vintelerį, kaip gerai savo dėstomą dalyką išmaniusį mokytoją, profesorių, eruditą. O gi ne mažiau svarbu, kaip žmogų, nuolat tarpusavio santykiuose ugdžiusį, taip nepamainomą toleranciją, pagarbą žmogui, nepaisant kokios tautybės ar tikybos būtų. Kiekviena proga profesorius savo studentams primindavo, kad medicina – ne grynas mokslas, o mokslo ir meno sintezė.

Deja, visi jo mokinių prisiminimai paprastai baigdavosi pusės amžiaus senumo istorija – 50 000 vokiečių repatriacija į Vokietiją 1941 metais. Teorinės medicinos rūmuose, išliko Patologinės anatomijos institutas su laboratorijomis, Patohistologiniu muziejum. Kauno autobusų stoties pašonėje prabėgančioje Sopranų gatvėje prie pailgo raudonų plytų mūro prisiglaudęs nedidelis dviaukštis namas su mansarda, pažymėtas dešimtuoju numeriu. (Tarpukario metais – Sopranų 6). Apatiniame šių namų aukšte butą nuomojosi Vinteleriai. 1938-ųjų rugpjūčio antrą čia gimė vyriausioji šeimos atžala sūnus Oskaras. Dabar inžinierius, seniai savo šeimą sukūręs, gyvena netoli Ulmo miesto, Bavarijoje (Vokietija). Su Oskaru Vinteleriu turėjau progos susitikti Vetclaro mieste (Hasseno žemėje). Oskaras Vinteleris su žmona, čia buvo atvykę į lietuviškos knygos šventę Susitikimai su Lietuva. Suveikė vis tie iš tėvo pasakojimų išlikę sentimentai Lietuvai.

Repatrijanto likimas Emilį Vintelerį buvo nutrenkęs į Hannoverį. Šiame mieste nuo amžių universiteto nebuvo. Tad teko tenkintis kuklia patologinės anatomijos laboratorijos bendradarbio vieta vienoje seniausių Hannoverio ligoninių – Nordstadtkrankenhause. Karas Vintelerių neaplenkė. 1943 – iųjų pavasarį naktinio anglų aviacijos antskrydžio metu senos taurios statybos namas Freiligratho gatvėje Nr. 1 buvo paverstas didžiuliu griuvėsių kalnu. Antpuolis vyko naktį, kai žmonės miegojo. Žuvo visi namo gyventojai, išskyrus vieną vienintelį Emilį Vintelerį. Likimas jį aplenkė. Laimingo atsitiktinumo dėka, tą lemtingąją naktį jis budėjo ligoninėje. Išliko gyva ir jo žmona Emilija su vaikais: jie tuo metu viešėjo pas žmonos gimines Jackavo kaime, netoli Ūdrijos girios, Lietuvoje.
Profesorius Emilis Vinteleris studentams skaitė paskaitas, vedė pratybas, rašė mokslo darbus, o vos ištaikęs valandėlę, peržengdavo nusistovėjusią dienos darbų ribą ir eidavo į save – kūrė eilėraščius. Nesistebėkim, kad medicinos profesorius rašė eiles. Atrodo, visais laikais buvo gydytojų, kuriems mokslas ir etinės medicinos normos buvo susipynusios su romantine pagarba poezijai. Ir gydytojui, ir rašytojui visais laikais rūpėjo ne dalis žmogaus, o jo visuma, žmogus.

Rašė vokiškai, savo kūrinius spausdino vokiečių kalba Lietuvoje išeinančiuose leidiniuose. 1938 metais Kaune išėjo poezijos knygelė Träume und Gedanken (Sapnai ir mintys). Knygutės autorius E.Molis. Ar Molis slapyvardis, o gal tikrasis knygos autoriaus vardas? Ne, dėl to ilgai sukti galvos nereikėjo. Mano aptikto egzemplioriaus tituliniame lape buvo dedikacija – prieškariniam Lietuvos žinių redaktoriui Jonui Kardeliui Gerbiamam p. J.Kardeliui nuo autoriaus E.Wintelerio 7/XII 1938.
Dar vaikystėje Šateikiai E.Vintelerį įkvėpė plunksną paimti į rankas. Ir vėliau Vinteleris iš seno Šateikių malūno, tarsi ten slypėtų būsimojo poeto dvasios lobiai, sėmėsi emocijų, kūrybinių impulsų, jaunystės prisiminimų.
Sunku pasakyti, kokią poetinę brandą liudija vokiečių kalba parašyta poezijos knygelė Träume und Gedanken (Sapnai ir mintys). Keli žodžiai apie šią poezijos knygutę. Tai, anaiptol, ne koks emocinis šuoliavimas per praeitį, o pastabaus ir kuklaus metraštininko eiliuoti užrašai, mėginimas įsiklausyti į savo laiką, pokalbis su praeitimi, siekimas pasidalinti patirtais įspūdžiais, jausmais ir mintimis. Tai poezija, kuri paperka ne ypatingomis eilėdaros aukštumomis, ar kokiomis poetinėmis naujovėmis, o žavi paprastumu, savo atspirties tašku – lietuviškais motyvais. Ne vieno jo eilėraščio (Tėviškė, Kelionė į Šateikius ir kt.) svarbiausias veikėjas – gimtieji Šateikiai, kuriuos apdainuoja su poetiniu dvasingumu, su meile ir dideliu ilgesiu.
Beje, labiausiai įsimena emocionalus eilėraštis Helvetia und Litauen (Helvecija ir Lietuva). Čia autorius kalba apie dvi tolimas, o kartu artimas Tėvynes, glūdinčias jų abiejų sūnaus širdyje.
Neklausdamas, ar sunku, –
Jau taip lemties man skirta, –
Dvi fėjos be kalbų ilgų
Pasidalino širdį.
Ir kai viena dalis Pietuos
Kalnais neatsidžiaugia,
Kita dalis kaip visados
Mane į Šiaurę traukia.
Ramybės niekaip nerandu
Ir kankinuos savaime,
Tačiau vis viena suprantu:
Tai – ne kančia, o laimė!
Per žemę eisiu išdidus
Ir jausiu trauką taurią:
Helvecija šauks į Pietus,
o Lietuva į Šiaurę …

Vienas lyriškiausių poeto eilėraščių vadinasi Mollis – tai nedidelis miestelis, kurį iš visų pusių supa švieskepuriai dantyti kalnai, Alpių priekalnės. Glaruso kantono miestas, dydžio sulig Plunge. Mollis – Vintelerio protėvių tėviškė. Pasirinkdamas poeto slapyvardį Molis, jis paprasčiausiai sulietuvino protėvių gimtinės vardą. Iš Mollis pasidarė Molis.
Mirė Šateikių dainius Göttinge, 1972 metais, kur ir palaidotas prestižinėse kapinėse Stadtfriedhof Göttingen, Kasselio gatvėje.
Pokario metais, gyvendamas iš pradžių Hannoveryje, vėliau – Göttingene, E.Molis-Vinteleris išleido dar dvi poezijos knygas, paženklintas skausmu ir ilgesiu. Poetas ilgėjosi abiejų savo tėviškių – Helvecijos ir Lietuvos.

Šis tekstas publikuotas Lietuvos medicinos bibliotekos tinklapyje.

Taip pat skaitykite Romos Mokolaitės straipsnį „Profesorius Emilis Vinteleris – žymus medikas, poetas

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.