V.Siderkevičiūtė: Šveicarija – lietuvių literatūros oazė

Šių metų rugsėjo pabaigoje Bazelio literatūros klubo kvietimu Šveicarijoje viešėjo ir su knygos mylėtojais susitiko Paryžiuje gyvenantis rašytojas, vertėjas, žurnalistas Valdas Papievis. Straipsnyje „Šveicarija – lietuvių literatūros oazė„, spausdintame žurnalo „Pasaulio lietuvis“ spalio mėnesio numeryje, pristatomi Ciuriche ir Bazelyje veikiantys literatūros klubai bei dalijamasi įspūdžiais iš susitikimo su rašytoju.

Kai manęs kas nors paklausia, kaip galėčiau apibūdinti Šveicarijos lietuvius, atsakydama visuomet pabrėžiu, kad jie yra literatūrą ir poeziją mėgstantys žmonės. Kitaip juk neturėtume palyginus negausioje Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB yra 140 narių, iš viso Šveicarijoje gyvena šiek tiek daugiau nei 1000 lietuvių) dviejų sėkmingai Ciuriche ir Bazelyje veikiančių literatūros klubų.

Ciuricho knygos klubas buvo įkurtas 2001 metų kovo 30d., dalyvaujant rašytojui Jurgiui Kunčinui ir šių metų kovo mėnesį šventė 10 metų jubiliejų. Nuo pat susikūrimo Knygos klubui vadovauja ŠLB pirmininkė Jūratė Caspersen. Per šį netrumpą gyvavimo laikotarpį klubo renginiuose dalyvavo gausus būrys literatų bei menininkų iš Lietuvos. Viešnagių metu pristatoma ne tik svečių kūryba, bet daug diskutuota apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir jos kūrėjus. Iš pradžių pas mus atvykdavo pavieniai rašytojai, po to pradėjome organizuoti grupines viešnages ir tautinės kultūros sklaidos projektus. Turėjome garbės klausytis Šveicarijoje Dovilė Zelčiūtės, Aldonos Ruseckaitės, Kristinos Sabaliauskaitės, Jurgio Gimberio, Petro Venclovos, Ritos Vinciūnienės, Alekso Dabulskio, a.a. Juozo Jasaičio, Eugenijaus Ališankos, Laimono Inio ir kitų.

Su laiku įsidrąsinome lietuvių literatūrą pristatyti ir Šveicarijos publikai. Pirmoji lietuvių rašytoja skaityta Ciuriche vokiškai buvo Jurga Ivanauskaitė. Ji žinojo apie šį renginį, bet jau nebevažiavo.
2010 m. aktyvios bendruomenės narės Eglės Kačkutės iniciatyvos dėka Ženevoje viešėjo Kornelijus Platelis, Alvydas Šlepikas, Daiva Čepauskaitė bei Aidas Marčėnas. Jų kūryba prancūzų kalba galėjo žavėtis ne tik Ženevos rašytojai, bet ir plačioji visuomenė.

2011 m. kovo mėn. minint Ciuricho Knygos klubo 10 metų jubiliejų ciurichiečiai kartu su XXVII Knygos mėgėjų draugija ir Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) suorganizavo Šveicarijoje literatūrinę konferenciją „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Visas svečių autobusas buvo ne kas kita, kaip, vienos dalyvės žodžiais tariant, „mobili Kultūros akademija“. Klausantis daugiau kaip dešimties tą dieną pranešimų įvairiais lietuvių kultūros ir literatūros klausimais, buvo galima tik patvirtinti, kad kultūra, literatūra ir kalba buvo ir išliks fundamentiniu pagrindu, jungiančiu lietuvius, nesvarbu kur jie begyventų pasaulyje.

Dalyvaudama Ciuricho Knygos klubo veikloje, šių eilučių autorė pastebėjo, kad Bazelio lietuviai ne visada suranda laiko važiuoti į literatūrinius renginius Ciuriche. Taip ir kilo idėja suburti literatūros mylėtojus į Bazelio Literatūros klubą. Nors klubui tik pusantrų metų, jo vakaronėse dalyvavo jau viosa eilė Lietuvos rašytojų – klubo krikštamotė Dovilė Zelčiūtė, Donaldas Kajokas, Sara Poisson ir Skaidrius Kandratavičius. Toks betarpiškas bendravimas su kūrėjais, leidžia užsienyje gyvenantiems lietuviams neatitrūkti nuo Lietuvos kultūros, jos kūrėjų ir žingsniuoti koja kojon su šiuolaikine lietuvių literatūra.

Mus taip pat domina lietuvių rašytojai, gyvenantys užsienyje. Akivaizdu, kaip jų kitokio gyvenimo patirtis praturtina ir išplečia lietuvių literatūros rėmus. Susitikimai su jais būna ne tik bendros kultūrinės platformos suradimas, bet ir diskusijos apie užsienyje gyvenančio lietuvio gyvenimo realijas, jų nutolimą, ar atvikščiai, pernelyg emocinį priartėjimą prie Lietuvos. Vienas tokių susitikimų įvyko rugsėjo mėnesį.

Rudeniniam šių metų literatūros klubo sezono atidarymui Bazelio literatūros klubo pasikvietė rašytoją, žurnalistą bei vertėją Valdą Papievį iš Paryžiaus. Metų pradžioje susisiekėme su rašytoju ir labai nudžiugome, kad jį sudomino pakvietimas atvykti į Bazelį. Po to sekė dar keletas smagių naujienų – romanas „Eiti“ buvo išrinktas į geriausių 2010 m. knygų penketuką, Lietuvių kalbos ir tautosakos institutas knygą išrinko kūrybiškiausia metų knyga, o pavasarį romanas laimėjo ir Liudo Dovydėno premiją. Gal ir gerai, kad su autoriumi dėl būsimo kūrybos vakaro jau buvo kalbėta tada, kai jo romanas dar nebuvo taip gerai žinomas Lietuvoje – po visų šių įvertinimų gal net nebūtume drįsę kalbinti rašytojo atvykti į Šveicariją.

Daugelis susirinkusių į literatūrinį vakarą su rašytoju Valdu Papieviu prisipažino, kad buvo suintriguoti neįprasto romano pavadinimo. Negana to, šiandien, kai visas pasaulis skuba, bėga, vėluoja, romano herojus eina niekur lyg ir neskubėdamas, netgi netrokšdamas kažkur nueiti, o ir lėtai besirutuliojantis siužetas lyg norėtų sustabdyti pašėlusį bėgimą, išmokyti eiti per gyvenimą lėčiau. Rašytojas pasakojo, kad daugelis skaitytojų stebisi, kodėl pavadinimui paimta veiksmažodžio bendratis. Toks pavadinimas jam atrodęs tinkamiausias romanui, jis nenorėjęs niekam nieko primesti, nenorėjęs knygos pavadinti Eik ar Eikite. Pasirinkta neutraliausia forma, kiekvienam paliekama pačiam apsispręsti.

Skaičiusieji romaną pritars, kad šis, iš pirmo žvilgsnio ramus, tylus romano herojaus ėjimas yra apgaulingas. Jis kartais panašėja į audrą, kuri siaučia jo viduje, bet išoriniam pasauliui yra matoma tik judėjimo, neskubraus ėjimo forma. Ėjimas lyg nusiraminimas ar vaistas, gydantis nerimstančią, sužeistą bei ieškančią sielą. „Eiti – tai mano namai“, – sako romano herojus. Jo namai yra veiksmas ir jie yra „tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą, sienas“. Eiti, autoriaus žodžiais tariant, yra nerimo gyventi išraiška. Kol jį jauti, t.y. kol eini, tol gyveni. Vos tik sustoji ir imi manyti, kad įsikūrei, pasiekei tikslą, gyvenimas praranda vieną iš svarbiausių egzistencijos dimensijų, nes „įsikūrus, namai prarandami“. Taip gali nutikti bet kam. Jei, tarkim, menininkas išgarsėja, piešia tik tokius paveikslus, kokių nori užsakovai, nebekuria nieko naujo – jis jau įsitaisė, nebejaučia poreikio eiti toliau.

Skaitant romaną daugelis vakaro dalyvių atkreipė dėmesį į romane dažnai minimą Honkongo režisieriaus Wong Kar-Wai filmo In the mood for love muziką. Valdas prisipažino, kad ji buvo pasirinkta neatsitiktinai. Ši muzika, išgirsta švenčiant gimtadienį pas bičiulius, išvedusi jį romano keliais. Lyg užhipnotizuotas jis klausęsis jos visą vakarą, pasiskolinęs įrašą, namuose besiklausydamas parašęs ne tik pirmąjį sakinį, bet vėliau ir visą romaną. Muzika stygavo romano ritmą, rutuliojo vienus sakinius iš kitų. Knygoje, kaip ir filme In the mood for love, į nedalomą visumą susilieja bliuzas, nostalgija ir neviltis. Anot autoriaus, jam nebuvo per daug svarbus siužetas, jam labiau rūpėjo perteikti būties nuotaiką, sukurti muzikoje išgirstą atmosferą. Galbūt dėl to dauguma kritikų atkreipė dėmesį į romano muzikalumą bei poetiškumą. Sakiniai, nors kartais labai ilgi, bet tikslūs, neperkrauti nereikalingomis detalėmis.

Užklaustas apie rašymo procesą, autorius sakė negalįs rašyti besilaikydamas griežtos dienotvarkės. Kartais poreikis rašyti jį užklumpa kažkur išėjus, dėl to jis nešiojasi su savimi užrašų knygutę. Valdas Papievis prisipažino negalįs tiksliai pasakyti, kiek užtruko romano parašymas. Mintyse romanas buvo pradėtas rašyti jau prieš daugelį metų, pats rašymo procesas užtruko maždaug 1,5-2 metus. Pasiteiravus, kiek romane yra asmeninių išgyvenimų, rašytojais paslaptingai atsakė, kad Provanse viskas taip ir vyko… bet besišypsodamas pridūrė: „Ir niekas taip nevyko“. Nors visi romano herojai turi prototipus, ir jei jie turėtų galimybę romaną skaityti (jie yra prancūzai, todėl kol romanas neišverstas, tai negresia), jie savęs neatpažintų. Asmeninė patirtis, išgyvenimai yra taip transformuoti, kad nebeturi nieko bendro su realybe.

Pokalbį su rašytoju Valdu Papieviu lydėjo nostalgija dvelkianti In the mood for love filmo melodija. Skirstėmės nenoromis, bet per daug neliūdėjome. Mes jau žinojome, kad panašių vakarų bus ne vienas – nesvarbu kur, Bazelyje ar Ciuriche. Žinojome ir tai, kad mus lankantys kūrėjai nėra atsparūs ne tik Šveicarijos grožio, bet ir Helvecijoje gyvenančių lietuvių žingeidumo infekcijai.

Comments are closed.