Vanda Juknaitė: Uždekime žvakę

Kartu su Vėlinėmis uždekime atminimo žvakę kunigui Jonui Juraičiui. Spalio trisdešimtą dieną sukako pirmi metai nuo jo mirties. Jis palaidotas jo paties valia nedideliame Šveicarijos miestelyje, kur kunigavo savo tarnystės pradžioje, taigi, prieš penkiasdešimt metų. Sunku būtų tikėtis, kad kas nors jį ten dar atsimena.

Nors labai nedrąsu kalbėti apie žmogų, taip skrupulingai saugojusį savo gyvenimo paslaptį, atsivėrusį vos keliomis šykščiomis frazėmis net ir artimiau su juo bendravusiems. Atsiskyrėlis, asketas, pašaukimo nurodymu ir būdo savybėmis, jis persiimdavo kitu žmogumi su sielovadininko azartu, jo tvirtybė, kartais geležinė, atsiverdavo santykyje, kai be jokio gailesčio, klausimais ir pašaipomis „stramužydavo“ pasigautą ganomąją avelę ar avinėlį. Buvo giliai įsisąmoninęs dramatišką krikščionybės būvį šiuolaikiniame pasaulyje ir žinojo, kad jam reikia kautis su įžūliu sočiu žiovuliu. Tikėjimas buvo viskas, ką jis turėjo. Jis pervedė jį akmenuotais tremties keliais, todėl netikėčiausi jo žodžiai, šokiruojančios pastabos visada turėjo gelmės atramą, švento paprastumo žmonėms kartais sunkiai suvokiamą. Nors pats niekada nebandė atrodyti sudėtingu.

Suvalkiečių ūkininko vaikas, vienintelis šeimoje leidžiamas į mokslus, ne kartą iš Alvito į Vilkaviškį dešimt kilometrų ėjęs pėsčias, taupydamas reikalingus kelionei 20 centų. Taip giliai buvo įkritę į širdį tėvo pasakyti žodžiai: Jonai, mes dirbame dėl tavęs. Kartą dvi savaites nebuvęs namie, taip pasiilgo motinos, kad grįžęs pabučiavo jai abi rankas. Tokio jautrumo ir tokio prisirišimo žmogui lemtis jau buvo prirengusi savo pelynų dykumas.

Karo pradžioje tėvas dar sakęs: geriau rudas pasiutšunis, negu raudonas velnias. Tikrovė greitai pakeitė jo požiūrį. Tėvas ištarė Vilkaviškio kunigų seminarijos klierikui – jau tau, Jonai, reiks bėgti. Jei jie šitaip elgiasi (su žydais), jie karo nelaimės. Iš namų jis išėjo liepos 19 dieną ir šią datą prisiminė iki mirties. Kaip ir motinos prašymą neapleisti Dievo.

O tada jau pabėgėlio lemtis. Tikėjęsis iš Rytprūsių sugrįžti į namus, vieną dieną kartu su kitais bėgliais, vyrais, moterimis, vaikais jis atsiduria ant bombarduojamo Kuršmarių ledo. Paskui ties Vokietijos siena, jau saugoma anglų kareivių, jo akys susitiko su saugančio sieną karininko akimis. „Mes susikalbėjom akimis, aš paprašiau jo akimis ir jis man atsakė angliškai –„eik“. Vėliau teologijos studijos Romoje, dingstantys laiškai į namus ir iš namų, skurdas ir džiova. Dvi vaistų dozės, reikalingos gydymui, kainavo 2000 markių. seminarijos vadovybė pasakė, tai labai dideli pinigai, mums reikia pasitarti. Atsakymas buvo toks: mes pirksime tų vaistų keturias dozes. Tik po metų po tėvo mirties jį pasiekė žinia apie tėvo mirtį. „Pirmus metus aš žemes ėdžiau,“ – yra išsitaręs.

Tuberkuliozės ligoninėj, kalbėdamas su dūstančiu žmogum, apsistačiusiu savo lovą deguonies buteliais, jis pirmą kartą giliai patikrino savo teologijos žinias. Į dūstančio žmogaus skundą jis, klierikas, atsakė, bet ir Kristus ant kryžiaus kentėjo. Kunige, pasakė ligonis, Kristus kentėjo kelias valandas. Ten, ligoninėj, su gražbylyste buvo baigta dar nepradėjus pamokslininko karjeros. Ir dabar yra ne kartą kartojęs su jam būdingu „cinizmu“: jei būtų mano valia, aš uždrausčiau kunigams per pamokslus sakyti žodžius Dievas ir meilė. Tu sakyk, kas tai yra, o ne turkšk meilė, meilė.

Pagaliau Šveicarijos Alpės, Thermen miestelis, jo ramybės uostas. Atsidūręs svečioje šalyje, jis paklausė pašto viršininko, kaip turėtų elgtis, kad pritaptų prie vietinių žmonių. „O, tai labai paprasta, kunige! Pagarbiai sveikinkitės ir mokėkite mokesčius.“ – nusijuokė paklaustasis. Mokėti mokesčius reiškė nebūti našta bendruomenei. Nebūti našta, neapsunkinti kitų buvo karčios tremtinio būties įdiegtas gebėjimas, daugiau negu gebėjimas. Kaip vaikas, kaip beglobis vaikas jau iki gyvenimo pabaigos jis niekam neleido juo rūpintis. Švelnesnis žodis jį nudegindavo. Nors pats čia, Lietuvoje, yra šelpęs daugybę žmonių, nė vieno neįpareigodamas jaustis jam skolingu. Davęs pats užsimiršdavo greičiau už sušelptąjį.

Dėkojo Dievui, kad po penkiasdešimties metų galėjo pamatyti tėvynę. Jis sielojosi Lietuva. Laisvė jam buvo Dievo malonė, ir jis negalėjo matyti, kaip išsivadavusi iš vergijos prakeiksmo tauta pasiduoda savęs pačių savivalei. Ne kartą kartojo: „Be valstybės mes šiukšlių krūva.“ Yra sakęs, aš labai anksti sužinojau, kad pasaulis didesnis už Lietuvą. Tačiau nėra ištaręs, mes, šveicarai, arba pas mus, Šveicarijoje… Kaip ir visuose dalykuose besąlygiškai buvo tuo, kuo yra, tremtiniu, svetimu ten ir čia. Neidealizavo tarpukario Lietuvos. Matė ją visą: „išbėgdamas aš išsinešiau daug kilnių dalykų“. Bet nepamiršo, kad tėvas prieš valsčiaus viršininką per šimtą metrų turėdavo nukelti kepurę. Taip jam svetima buvo valdininkų didybė.

Pirmaisiais metais, grįžęs čia, vis klausdavo, kaip jūs manot, kodėl Laisvės alėjoj visi mane spardo, kodėl lipa ant manęs, ką aš jiems padariau. Tokios buvo paveldėtos mūsų elgesio manieros. Išskirtinės erudicijos žmogus, profesorius keturiasdešimt metų dėstė Valis kantonas kunigų seminarijoje, tenykštėje gimnazijoje. Čia, Lietuvoje, Kauno, Vilniaus, Vilkaviškio kunigų seminarijose, VDU, pats save mielai pavadindavęs debilituotu daktaru.

Jis pasakojo per vieną pokalbį su vaikais gimnazijoje supratęs, kad nei Dievas, nei meilė, nei kryžius jiems visai nerūpi. „Sakau mokiniams – tu, Jonai, jau jų nieko neišmokysi, arba jie nenori mokytis, arba jie visai buki. Leopoldas man sako – Juraiti, ir jūs ne viskas. – Kiek metų klausai Juraičio? – klausiu. – Dveji. Ir tik dabar pamatei?“

Jis laikėsi per vieną žingsnį atstu nuo gyvenimo. Bendraudamas visada saugojo distanciją, sąlygotą kunigystės priedermės ir tremtinio ašutinės. Iš šio nuolat maudžiančio plyšio kilo žmogiško ryšio ir šilumos vertės suvokimas. Vieną vienintelį kartą jis jį praskleidė sujaudintas, sukrėstas, sugraudintas. Mirusios žmonos prašymu jam skambino vyras, kviesdamas į laidotuves. Prašymas buvo beveik paskutiniai mirusiosios žodžiai: jei dar gyvas kunigas Juraitis, pakvieskit jį į laidotuves. Tai buvo Paulinkos tėvai. Vienintelė jų duktė susidėjo su gyvanašliu ir tėvai atėjo pas kunigą patarimo. „Ką jūs jiems patarėt,“ – paklausiau. „Pasakykit jai, kad čia yra jos namai, kad ir kas gyvenime jai beatsitiktų, ji visada čia bus laukiama. Ir tada pasakykit, bet Paulinka, tu gi mus labai skaudini.“ Pasakodamas šią istoriją Jonas Juraitis verkė. Šios moters prašymas jam buvo patvirtinimas, kad svečioj šaly savo pašaukimo pareigą jis išpildė iki galo.

Žodžio esmė ir gelmė buvo amžinoji jo pokalbių tema. Iš visų jo patarimų, dažnai išvedančių iš kantrybės, ar privarančių iki ašarų pastabų ypatingai įsidėmėjau vieną: mokykitės šokinėti per [žodžių] ižą. Per ižą šokinėji ne iš lengvumo. Paskutiniaisiais metais prasitarė: „Mano tikintieji sako, Juraitis nebesako pamokslų, tik perkaito evangeliją, kai ką pakartoja du kartus.“

Iš jo sužinojau, kad Mozės įstatymo tikrasis sakinys yra – tu gali nežudyti, tu gali nevogti. Tu gali būti žmogumi. Savo pašaukimą, kuriam ištikimybę įgyvendino iki paskutinio atodūsio, suprato, kaip šaukiančiojo tyruose balsą. „Tu gali tik šaukti, tik kreiptis, gal kas nors atsilieps.“

Jis išsinešė savo gyvenimą, nepalikdamas atsiminimų, interviu. Bandžiusių tai daryti neprisileisdavo nė iš tolo kaip ugnies.

Kas jis buvo, šitas žmogus? Kaip įvardinti jo gyvenimą, tokį didelį, tokį ryškų ir kartu visai nepastebimą, nepastebėtą?

Jei žmogų būtų galima palyginti su muzikos instrumentu, kuriuo kažkas groja, tai kunigas Jonas Juraitis būtų kamertonas. Kamertonas nėra net instrumentas. Tai plieninė šakutė, naudojama tonui nustatyti derinant muzikos instrumentus ar tonui paduoti dainuojant.

Kamertonui nerašomi kūriniai, jam suskambus ovacijoms neatsistoja salės, bet pagal jį patikrinamas kiekvienas garsas, kiek jis tikslus ir tikras.

Atsisveikinimo Mišiose Šveicarijoje, Brige, lapkričio 3 dieną dalyvavo apie 100 įvairaus rango kunigų. Mišias aukojo vyskupas. Bažnyčia buvusi pilna vietinių šveicarų, buvo kunigo Jono Juraičio įkurto fondo atstovai, Šveicarijos lietuvių bendruomenės ir ambasados atstovai.

Iš Lietuvos nedalyvavo niekas. Uždekime žvakę.

Šis tekstas spausdintas portale bernardinai.lt

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.