Poezijos pavasaris Ciuriche baigėsi Epikūro rudeniu (su garso failu iš vakaro)

Šiais laikais Šveicarijoje nuo pasirinkimų, kaip praleisti vakarą, gausos gali apsvaigti galva. Bet jei nori kažko ypač egzotiško – eini ieškoti lietuviško poezijos pavasario. Aš jį radau Ciuriche ir nebegaliu kalbėti kitaip, tik eilėmis:

Gimtinė yra žmonės,
kuriuos mes suprantame
ir kurie supranta mus
(Maksas Frischas)

Konsulas nori būti lietuvis
nes supranta mus
per mūsų poetus
Lukas gėrisi lietuviškom eilėm
ne tik todėl
kad atidavė širdį lietuvei

Kuo mes
Europos ievos ir adomai
prisidėsim prie žemyno kultūros mozaikos
klausia Jūratė
Europos gėrį perdažom lietuviškom spalvom?

Vytauto fleitai
Bachą treliuojant
dažo Poetai

Aldona Ruseckaitė
samanų dilgėlių išrinktoji
baltų debesų piemenaitė
auksinės adatos lapkritiniais dygsniais
sujungė žinią tarp čia ir ten
čia ir ten
ir ten
ten

Vladas Braziūnas
liturgine baltų prokalbe
prišaukė pilką meilės talismaną
iš ano
arklio, lakštingalos ir poeto
gyvenimo

Rimanto Kmitos
sėdėjimo ir mintijimo naratyvas
laukiant paskutinio trečio
ant įprastinio suoliuko
sunku patikėti
šv. Stepono kasininkė
gal dar gyva

Eugenijus Ališanka
geras poetas – miręs poetas
skiria eiles bendražygiams
mirusių poetų draugijai
su mažais žemėlapiais rankose
kad nepasiklystų
eilėraščių žanrų džiunglėse

Parimęs senelis Maironis
prie lango į Ciuricho šerdį
lukštena Rūtos saldainukus
iš blizgančių popierėlių
stebi kaip liejasi
LIETUVA BRANGI
po Helvecijos žemę
sugrįžta šv.Petro varpais
nusėda į širdis
poezijos indus
Epikūro ruduo.

Ilona Katkienė

Comments are closed.