Pirmajam „Poezijos pavasariui“ Šveicarijoje pasibaigus

Jau keletą metų gegužis Šveicarijoje – lietuvių literatūros ir poezijos mėnuo. Kviesdavomės poetus ir rašytojus ir kartu rengdavome tautinės kultūros sklaidos projektus. Šveicarijoje veikiantys du Lietuviškos knygos klubai – Ciuriche ir Bazelyje – palengva įsidrasino ir šiemet, inicijuojant Virginijai Siderkevičiūtei, ryžosi surengti pirmąjį „Poezijos pavasarį“ Šveicarijoje.

Jau nuo vasario žinojome, kad mus aplankys „Poezijos pavasario“ Paukštė, o kiek vėliau sužinojome ir kas ją mums atneš. Aldona Ruseckaitė ir Eugenijus Ališanka jau buvo lankęsi mūsų bendruomenės renginiuose, skaitę savo kūrybą, pasakoję apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita – Šveicarijoje lankėsi pirmą kartą.

Ši Lietuvos poetų ketveriukė žadėjo ir pademonstravo labai platų šiandieninės lietuvių poezijos spektrą, tiek temų, tiek ir žanrų plotmėje. Vakaronės buvo kai kur dvikalbės (lietuvių-vokiečių), o kai kur ir trikalbės (lietuvių-vokiečių-prancūzų). Jos vyko Bazelio, Ciuricho ir Fribūro (org. LR ambasada Berne) miestuose ir pritraukė nemažą būrį šveicarų ir Šveicarijos lietuvių poezijos gerbėjų.

Vakaronių metu buvo ne tik skaitoma lietuvių poezija ir jos vertimai, bet, taip pat, kalbėta apie lietuvių kalbą ir literatūrą bei jos kūrėjus, pasakota apie „Poezijos pavasario“ festivalius Lietuvoje, kurie jau vyksta nuo 1965 metų, ir paminėtas 2012 metais minimas didis lietuvių poetas Jonas Mačiulis-Maironis.

Mūsų festivalis pralėkė labai greit ir reikėjo svečius išlydėti atgal į Lietuvą, nes jų dar laukė „Poezijos pavasario“ laureato vainikavimas Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir festivalio baigiamasis vakaras Vilniaus universiteto M.K. Serbievijaus kiemelyje.

Jau atsisveikinant, pasidomėjome, kokią nuomonę mūsų svečiai susidarė apie Šveicarijos publiką po 5 dienų viešnagės?

Be abejonės jie pastebėjo, kad Bazelio, Ciuricho ir Fribūro auditorijos buvo labai skirtingos, taip kaip ir skirtingi yra Lietuvos miestai ir regionai, bet buvo ir daugiau pastebėta.

Vladui Braziūnui imponavo, kad poezijos vakaronių auditorija buvo aktyviausio amžiaus žmonės, kuriems atrodytų ne poezija galvoj, o darbas, šeima, aktyvus laisvalaikis.

Rimantui Kmitai – labiausiai įstrigo betarpiškas žmonių bendravimas; sutinki žmogų pirmą kartą, o atrodo, lyg tai būtų senas pažįstamas.

Aldonai Ruseckaitei Šveicarijos auditorija pasirodė labai aktyvi, žingeidi, daug klausinėjanti ir norinti žinoti. Ypač jai įsiminė vieno šveicaro klausimas: „O kodėl tiek daug Lietuvoje rašoma poezijos? Ar tai yra sunkumų, išgyvenimų ir traumų išraiška?“ – argi lengva į tokius klausimus atsakyti?

Eugenijus Ališanka pabrėžė ypač gerą vakaronių atmosferą. Anot jo, ši auditorija lengvai „įsileido“ poetą. Buvo justi, kad skaitoma poezija nėjo į tuštumą, o į žmones.

Taip pat buvo įdomu sužinoti, kuo mūsų svečiams prisimins Šveicarija, kas ypač įsirėžė atmintin?

Rimantas Kmita paminėjo ramybę. Jos taip reikia kūrėjui. Jis net prisipažino, kad jau keletą metų nebuvo nieko naujo sukūręs, o Šveicarijoje per 5 dienas tiesiog susieiliavo du eilėraščiai.

Aldona Ruseckaitė gėrėjosi saugumo jausmu ir patikimumu. Jai atrodė, kad nebaisu būtų čia patekti į bėdą, atrodė, kad kiekvienas užkalbintas padėtų.

Vladui Braziūnui pasirodė, kad čia turi būti jauku gyventi – „žmoniški miestų dydžiai“, nuostabūs kalnai.

O Eugenijui Ališankai įstrigo varpų ir varpelių garsas. Mat, jis 2010-aisias puse metų praleido čia kūrybinėje stažuotėje ir jį sužavėjo visur esantys varpai – nuo miestų varpų, kurie skamba iš bažnyčių varpinių kas ketvirtis valandos iki ant laisvai Alpėse besiganančių karvių ir avių sprando tilindžiuojančių varpelių. Jau žinodami, kad šių metų „Poezijos pavasario“ lauriatu tapo Eugenijus Ališanka ir jo už eilėraščių knygą „Jeigu“ laukia lauro vainikas sugrįžus į Lietuvą, mes irgi suskubome jį pasveikinti ir padovanoti … varpą.

Comments are closed.