Ąžuolas

azuolasŠtai ir sulaukėme ilgai lauktos gegužės, kai viskas aplink žydi, kvepia, žaliuoja, gegutė kukuoja, o ore tiesiog tvyro meilė ir pavasariškas svaigulys. Kaip tik tinkamas metas pasilinksminimams – gegužinėms, kai kur dar vadinamomis „majavomis“. Iš senų žmonių pasakojimų žinome, kad gegužinių švęsti žmonės dažniausiai rinkdavosi pagal seną tradiciją – prie ąžuolo.

Nors ąžuolai lietuvių kultūroje ypatingai gerbiami, asmeniškai jų nelabai mėgstu. Šie medžiai man atrodo per daug rūstūs, atšiaurūs, net bauginantys, bet visai neseniai pavasarinės mano kelionės į Lietuvą metu šiek tiek pakeičiau savo nuomonę apie juos…

Šiemet pirmą kartą pajutau, ką reiškia atsidurti mistiškoje, senovės baltų dvasią menančioje girioje. Tai atsitiko Neries regioniniame parke esančiame Dūkštų ąžuolyne. Diena buvo miglota, žmonių daugiau nebuvo, tik mes vieni… Mus gaubė paslaptinga tyla, rūke matėsi boluojantys ąžuolų kamienai ir šakos lyg rankos…Vaizduotėje šmėžavo balti protėvių siluetai, kurie, rodės, garbina senus ąžuolus, dievaitį Perkūną ir dvasias, gyvenančias ąžuolų giraitėse. Kažin, ar galėčiau su jais susišnekėti?…

Kitas ypatingas išgyvenimas buvo jaunų ąžuolų giraitėje Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus gimtinėje, šalia atstatytos jo tėvų sodybos. Ta diena taip pat buvo apsiniaukusi, ūkanota, tik šį kartą buvome ne vieni, o su didele grupe žmonių, kurie taip pat nuoširdžiai mylėjo ąžuolus. Norėdami pagerbti 1863 metų sukilėlius, lakūnus Darių ir Girėną ir savo amžininką, J. Basanavičiaus premijos laureatą Vitalių Stepulį, jie sodino ąžuoliukus, dainavo dainas, degino laužą. Tie žmonės buvo margai apsirengę, turėjo lietsargius, mobilius telefonus, automobilius, bet jų esmė liko ta pati kaip ir žiloje senovėje.

Man buvo malonu suvokti, kad Lietuvoje dar yra pastovių vertybių, ir kad yra kam jas puoselėti. Tikiuosi, kad naujai pasodinti ąžuoliukai, dar tokie liauni ir trapūs, išaugs į vešlią girią, ir kas nors po daugelio metų vaikščiodamas po ją, galvos panašiai, kaip ir aš…

Mes, gyvenantys Šveicarijoje, dažnai mėgstame ieškoti mūsų ir šveicarų protėvių – keltų bei germanų – panašumų. Ąžuolas buvo svarbus visoms trims kultūroms. Germanai vadino jį „miškų karaliumi“, priskirdami dangaus valdovui ir žaibų dievui Donar, o keltai siejo jį su dangaus valdovu Taranis. Romėnų istorikas Plinijus Vyresnysis rašė, kad visi keltų kultiniai veiksmai būdavo lydimi ąžuolo šakų vainikų ir girliandų. Ąžuolo reikšmingumą rodo dar tas faktas, kad keltų šventikas buvo vadinamas druidu, nuo žodžio „duir“, kas reiškia „ąžuolas“. Tiek baltų, tiek keltų kultūroje laukdavo mirties bausmė tų, kas būtų išdrįsęs savavališkai iškirsti ąžuolų giraitę.

Kai tik pasitaikys proga, būtinai apsilankysiu prie seniausio, virš 1000 metų turinčio, Šveicarijos ąžuolo Chêne des Bosses, augančio Chatillon vietovėje, Jura kantone. O kitą kartą būdama Lietuvoje, nusivešiu savo vyrą šveicarą į Zarasų rajoną, prie Chêne des Bosses bendraamžio – Stelmužės ąžuolo.

Dėkoju Onutei Grigaitei už pakvietimą į Tautinio Atgimimo Ąžuolyno šventę Ožkabaliuose. Taip pat esu labai dėkinga prof. Juozui Krikštopaičiui, Vitalijai ir Vitaliui Stepuliams, kurie suteikė daug įdomios informacijos.

Išsamiau apie Tautinio Atgimimo Ąžuolyną galima pasiskaityti knygose Tautos ąžuolynas ir Vyganto Čapliko „Atgimimo ąžuolynas“.

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.