Bazelyje svečiavosi Sigitas Parulskis

parulskisBazelio knygų klubo ir jo vadovės Virginijos Siderkevičiūtės planuose seniai kirbėjo mintis pasikviesti poetą, prozininką, eseistą, vertėją bei dramaturgą Sigitą Parulskį ir kartu aptarti jo kūrybą. Pasirodžius jo naujai knygai „Tamsa ir partneriai“, tapusiai svarbiu literatūriniu įvykiu Lietuvoje, o taip pat ir lietuviškai skaitantiems užsienyje, ši mintis tapo ypač įkyria ir šių metų spalio 26 dieną tapo kūnu.

Nors plačiai internete pasklidęs S.Parulskio posakis teigia, kad „keliauja tik tas, kas neturi fantazijos“, bet laimei pavyko jį prikalbinti aplankyti helvetų šalį.

Mažojo Bazelio kvartale jaukioje salėje susirinkusi  lietuviško žodžio, o ypač parulskiško žodžio mylėtojų minia susitikimo pradžioje atidžiai ir su pagarbia baime klausėsi Nacionalinės premijos laimėtojo mintijimų apie lietuviškų charakterių paslaptis („Lietuvoje niekas neturi pinigų, bet visi važinėja auksiniu benzinu ir iš maksimų išeina su milžiniškais maišais“), apie susikalbėjimą tarp rašytojo ir skaitytojo („Rašant turi kažkas virpėti, kaip ir beskaitant“), apie tiesą ir laisvę, kurios anot Tomo Venclovos, svarbesnės net už tautiškumą, apie savo tekstų gimimą ir tikėjimo lygį.

Visus pralinksmino rašytojo nuotykiai internete, jo „įstojimas“ į Facebook‘ą, tuomet „išstojimas“ iš jo ir neįtikėtinas faktas, kad jame vis dar kažkas jo vardu diskutuoja ir pykstasi su skaitytojais.

„Vis sunkiau įsimylėti tokiame amžiuje, todėl gali būti poetas tik iki keturiasdešimties“, atsiduso rašytojas, paklaustas, kodėl neberašo poezijos.

Bene karščiausia skaitytojų reakcija užsiplieskė, Virginijai pacitavus poeto ir eseisto A. Andriuškevičiaus nuomonę: „Parulskis, kaip ir kiti geri menininkai, yra šilkverpis: jis šlamščia tikrovės lapus, bet „iššika“ meno šilką“. Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas antrajai susitikimo daliai – smagioms diskusijoms prie vyno taurės ir užkandžių.

Čia klausimai pylėsi vienas po kito ir buvo iškilusi rimta grėsmė, kad  rašytojas liks nevalgęs ir negėręs. Bet atrodo viskas baigėsi laimingai, nes dėl milžiniško poreikio išdiskutuoti nesibaigiančius klausimus buvo spontaniškai suorganizuota dar viena susitikimo dalis pas svetingąją Rūtą.

Apie šios dalies tikslią pabaigos valandą dalyviai negalėjo nieko pasakyti, bet visų veidai švietė džiaugsmu ir visą mėnesį po to įvairiuose lietuviškuose susibūrimuose skambėjo klausimai su panašia pradžia „o atsimeni, kaip per Parulskio vakarą kalbėjom apie …?“.

Pabaigsiu iškilminga nata: Šveicarijos lietuviai nuoširdžiai tikisi, kad ne tik jiems buvo gera, bet ir Sigitui Parulskiui viešnagėje sušlamšti šveicariškai lietuviški rudeniniai lapai nesunkiai transformuosis į puikios kokybės naują šilkinę knygą.

 

 

Comments are closed.