Aldona Statkutė. Likimo vingiai

Vaikystėje atvežta į sanatoriją gydytis, Aldona Statkutė pasiliko Šveicarijoje visam gyvenimui. Daugelis Šveicarijos lietuvių bendruomenės senjorų arba antrabangių – tai karo pabėgėliai, kurie artėjant antrajai sovietinei okupacijai pasitraukė į Vakarus ir likimo valia pasiliko Šveicarijoje.

1945–ųjų pavasarį prieglobstį čia rado apie 300 lietuvių, bet laikui bėgant ir Šveicarijos valdžiai nuožmiai spaudžiant palikti šalį ir emigruoti toliau į didesnius kraštus, čia pasiliko tik diplomatai, studentai, besigydantys, ir tie, kurie jau buvo “įsikabinę” į gyvenimą. Nuo 1950-ųjų ir per visą sovietmetį Šveicarijoje gyveno tik pusšimtis mūsų tautiečių.

Šis pasakojimas apie kitokio, bet nemažiau dramatiško likimo tautietę, ilgametę Šveicarijos lietuvių bendruomenės narę Aldoną Statkutę.

Pirmą kartą su Aldona Statkute susitikome 2006 m., kai su Diana Brunner nuvykome į Adelbodeną Aldonos kvietimu ją aplankyti. Laiške Aldona parašė, kad pertvarkiusi savo butą atrinko knygas, kurias norėtų padovanoti bendruomenei (viešnagę pas A.Statkutę D.Brunner aprašė ŠLŽ Nr.9 (16), p.14). Nuo tada prasidėjo mūsų bendravimas, dažniausiai švenčiant mūsų gimtadienius, kurie skiriasi viena diena gegužės mėnesį.

Besigrožint nuostabiu Alpių kalnų ir slėnio vaizdu, atsiveriančiu nuo Aldonos namo terasos, pokalbis dažnai sukdavosi apie likimo vingius, atvedusius į šį kraštą, apie paskutines keliones į Lietuvą ir ten patirtus įspūdžius, apie neseniai perskaitytas knygas (būdama garbiame amžiuje, Aldona labai daug skaito, laisvai kalba keturiomis kalbomis, daug kuo domisi). Žavi A.Statkutės atmintis, tyra lietuviška tartis, nors lietuvių kalbą jaunystėje buvo visai užmiršusi ir turėjo išmokti iš naujo.

Aldona visą savo gyvenimą gyveno Adelbodene, todėl išėjus pasivaikščioti po miestelį, sužinai beveik kiekvieno namo istoriją, kaip jis keitėsi, kas jame gyveno. Daugiausia dėmesio sulaukia miestelio centre jau beveik 600 metų stovinti bažnytėlė. Savo laiku Aldona ją dažnai lankydavo, nepraleisdavo nei vieno joje vykusio klasikinės ar bažnytinės muzikos koncerto, iki tol, kol drastiškai susilpnėjo jos klausa. Tai apribojo Aldonos gyvenimą, bet namuose jos neuždarė. Esant geram orui, ji dažnai išeina pasivaikščioti, aplanko pažįstamus, kas savaitę susitinka su buvusio darbdavio šeima pietų, kartą per mėnesį lankosi senelių namuose veikiančiose Moterų klubo mezgimo popietėse, kasdien eina į miestelį apsirūpinti maisto produktais ar išsiųsti laiškų.

Vos išėjus iš Aldonos kiemo, miestelyje dažnas su ja pasisveikina, palinki geros dienos. Atrodo, kad Aldona čia pažįsta kas antrą žmogų, nors Adelbodenas tiek žiemą, tiek vasarą, yra pilnas turistų ir poilsiaujančių šveicarų. Bet tai nebeatrodo keista, jei pagalvoji, kad į šį miestelį šiemet 83-uosius atšventusi Aldona buvo atvežta dar nesulaukusi devynerių metų.

A. Statkutė gimė 1930 m., buvo pakrikštyta Kaune, bet po metų, tėvui gavus naują tarnybą, šeima išsikėlė į Klaipėdą. Tas laikas buvo bankų veiklos pradžia ir Aldonos tėvas buvo paskirtas Klaipėdos banko direktoriumi. Šeima, kurioje augo trys dukros – Aldona, Auksė ir Irena – gyveno tame pačiame pastate virš banko Turgaus gatvėje. Banko rūsyje budėdavo trys kareiviai, dar du patruliuodavo naktimis banke, ir  Aldona prisimena, kaip šeima per Šv.Kalėdas ar Velykas, pridėjusi krepšį maisto siųsdavo mergaites pavaišinti budinčius kareivėlius. Vasaras šeima leisdavo savo vasarnamyje Smiltynėje. Kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, Statkai vėl sugrįžo į Kauną.

Nors Aldonos gyvenime nieko netrūko, vos pradėjus lankyti mokyklą, pasireiškė džiovos požymiai ir buvo nutarta vežti ją į Šveicariją pasigydyti. Taip ji su mama 1939 m. kovo mėnesį atvyko į Adelbodeno vaikų poilsio namus “Hochalpines Kinder Erholungsheim „Hellos”. Gydytojai prognozavo, kad Aldona čia turėtų išbūti porą metų. Mama pasiliko keletą savaičių kol Aldona apsiprato, o po to jai reikėjo grįžti namo pas dar dvi mažesnes dukras (dvejais ir šešeriais metais jaunesnes už Aldoną).

Aldonai Šveicarijoje patiko, bet už kelių mėnesių, 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris ilgam atskyrė mažametę mergaitę nuo šeimos. Ji nežinojo, kad niekada nebepamatys savo tėvų gyvų. Ji ilgai nežinojo, jog jau 1941-aisiais visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Prie Uralo atskirtas tėvas atsidūrė Sverdlovsko srities švino kasyklose, mama su sesėmis – Kamen prie Obės. Kaltė – pasiturinti Lietuvos inteligentų šeima, šeimos galva – banko direktorius, kalbėjęs penkiomis kalbomis ir studijavęs bankininkystę Vienoje.

Tremtis ne tik paženklino Aldonos namiškių likimus, bet ir neatitaisomai juos sužalojo. Mamai su sesėmis po šešerių tremties metų, už išsaugotą iš namų atsivežtą auksą “nusipirkus” pasus ir bilietus į Lietuvą, pasisekė pabėgti. Palikusi mergaites pas gimines prie Marijampolės, pati dar dešimt metų slapstėsi pas artimuosius, niekad nemiegodama dviejų naktų vienuose namuose (tai leido didelė giminė, nes pati buvo iš septynių, o vyras – iš penkių vaikų šeimos). Anot Aldonos, tie dešimt metų slapstymosi mamai buvo baisesni nei alinantis darbas grūdų sandėlyje Sibire. Aldonos tėvas buvo parvežtas iš tremties visiškai aklas jo sesers pastangomis 1951-aisiais.

Po karo Aldona turėjo globėjus ir lankė miestelio mokyklą. Mokyklos laikų nuotraukose – ji iš klasės draugų būrio neišsiskirianti paauglė arba romiu veidu į fotoaparatą žvelgianti mergaitė Pirmosios komunijos dieną. Ji visur pritapdavo, visur jautėsi gerai, nors nuo realybės bėgdavo į knygų pasaulį – labai mėgo skaityti. Tik skaitė ji jau nebe lietuviškai. Neturėdama su kuo bendrauti, ji lietuvių kalbą užmiršo.

Ir štai netikėtas lemties posūkis: vieną dieną Aldona gavo laišką iš Lietuvos, kurį parašė buvusi šeimos tarnaitė. Deja, ji jo, parašyto lietuvškai, nebegalėjo perskaityti. Tad ėmė ieškoti, kas galėtų laišką išversti į vokiečių kalbą. Laimingas atsitiktinumas, kad vaikų namuose buvo vienas berniukas, kurio tėvai gyveno netoli Dargužų Hofer’ių šeimos Tune. Lietuviškas Aldonos vardas ir pavardė atvedė ją pas lietuvius ir jų draugystė padėjo jai susigrąžinti kalbą bei tapatybę. Per juos Aldona įsiliejo ir į Šveicarijos lietuvių būrį. Daugeliu gražių žodžių ji mini Ruth Hofer Dargužienę, šviesaus atminimo dr. Petrą Radvilą, Gegeckų šeimą, ponią Linderienę ir kitus.

Aldonos jaunystės laikais, didžioji dauguma mergaičių Šveicarijoje po vidurinės mokyklos baigimo tolimesnių mokslų nesiekė, tradiciškai iš jų buvo tikimasi anksti ištekėti, rūpintis namais ir vaikais. Aldonos norai buvo kitokie, nors galimybės siekti mokslų nebuvo. Ji išvyko metams į Tesino kantoną mokytis italų kalbos, o trūkstamą išsilavinimą jai atstojo knygos.

Apie trisdešimt metų Aldona išdirbo vaikų globos namuose. Po to įsidarbino vienos gydytojos šeimoje, kurioje augo penki vaikai nuo 2 iki 12 metų. Čia ji išdirbo irgi apie du dešimtmečius ir tie žmonės tapo jos šeima. Ir šiandien Aldona sulaukia daug laiškų ir šiltų savo globotinių apsilankymų. Vėliau Aldona įsidarbino ir iki pensijos (iki 70-ties) dirbo kitoje mediko šeimoje, kuri iki dabar yra jos geriausi draugai bei globėjai, kartu pietaujantys kiekvieną pirmadienį ir keliaujantys po Lietuvą…

Kada ir kaip Aldona sužinojo, kad jos šeima gyva, kad išgyveno tremtį ir sugrįžo į Lietuvą, klausiu jos, kai ji ilgam susimąsto ir įsižiūri į tolį. Nuo klausimo ji vėl atgyja, ir be žodžių supranti, kad ta akimirka buvo viena įsimintiniausių jos gyvenime. Tai įvyko 1953-aisiais, kai per Raudonąjį Kryžių Aldona gavo laišką, prasidėjusį sakiniu: “Tau rašo ta ponia, kuri tave palydėjo į Šveicariją…”

Bet praėjo dar dvidešimt metų, kol Aldona pati sugrįžo į Lietuvą. Tai atsitiko tik 1973 m. 1976 m. ji vėl leidosi į Tėvynę. Tada aplankė ir Palangą, ir Smiltynę. Aldona neberado gyvųjų tarpe savo tėvų, bet labai susidraugavo su abiem seserimis, jų vyrais ir vaikais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aldona gan dažnai leisdavosi į kelionę pas savus. Lietuvoje, anot jos, pravažiuota ir “perskaityta” visa Lietuvos geografija bei istorija  – nuo Kernavės iki Kryžių kalno, nuo Trakų iki Kuršių Nerijos. Po kiekvienos kelionės ji džiaugdavosi dukterėčių lepinta lietuviškais valgiais ir gerėjančia savo lietuvių kalba. Taip, kaip ji visad džiaugiasi sulaukusi savųjų Šveicarijoje…

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.