Ciuriche griaudėjo Do-ne-lai-tis!

Pačiame pusiaužiemyje, kai saulelė budino svietą, o sniegs mieste į nieką buvo pavirtęs, lietuviškiausiame Ciuricho kampelyje Seebache griaudėjo Do-ne-lai-tis. Labai lauktas svečias dr. Arvydas Juozaitis paskaitoje ir diskusijose parodė kitokį Donelaitį. Ne tą, kuris mokykliniais metais regėjosi esąs, kaip taikliai pastebėjo Sonata, humoreskų rašytoju.

Pas mus atėjo Donelaitis – “išrūgų prisisiurbusių” būrų (nuo vokiško “Bauer”) ir būrkų (terminas, su kuriuo buvom supažindintos) kultūros poetas, lietuviškosios Biblijos kūrėjas, grožinės lietuvių literatūros pirmos vagos artojas, vaizdingai palygintas su tėvu Stanislovu ir jo pamokslais savo parapijos viežlybiesiems grytelninkams.

Atėjo ir neatskiriamas nuo Donelaičio – “Metų” atradėjas, aiškintojas ir populiarintojas – Liudvikas Rėza. Gyvais žodžių paveikslais dr. Juozaitis numoliavojo tą čėsą, kai statė paminklą L. Rėzai, klapatas, vežant jį per sieną, švediško granito radioaktyvumą ir lietuvišką (!) užrašą virš rusiškojo. Jo pasakojimą detalėmis papildė ir netikėtas popietės svečias – LR Ambasadorius Šveicarijoje dr. J. Rudalevičius.

Davadniai ir išsamiai išguldyta istorija apie 2010 metų dyvų pilną mūšį dėl Kr. Donelaičio Tolminkiemo likimo sukrėtė ir paleido dar didesnę klausimų laviną. Argumentas „Kas rusams – Puškinas, tas mums – Donelaitis“ man dingojosi labai vykęs…

Įdomią diskusiją sukėlė ir klausimas, kodėl niekad nebandyta prisijungti Karaliaučiaus krašto prie Lietuvos.  Išgirdome apie tiek nepasiekusias Mindaugo rankas; nestiprų teutonų ordiną, bėgusį šiaurėn, kad išvengtų tamplierių nečėsties; Nemuną, kaip “pykčio upę” (J. Marcinkevičius) ir kaip seniausią Europoje sieną; Tilžės akto paslaptis ir jų poveikį; apie ilgus metus tarpusį Lietuvos kultūros centrą anapus Nemuno, nes vokiečiai leido mažumų kalbinę nacionalinę kultūrą; dabartinius juoduosius kasinėtojus (čiornakapateli) ir dailininką, gimusį Kaliningrade, bet pradėtą Kionigsberge; atgimstančią rekonstruotą senovinę prūsų kalbą; greičiausiai pasmerktą lietuvių kalbą; neišvengiamą Lietuvos ir Latvijos susijungimą, kaip vienintelę priemonę abejoms tautoms išlikti istorijoje; liūdno likimo genijų, nabagą Valdemarą ir juokingą Jelcino viešnagę pas švedų karalių.

Taigi, Dieve duok kožnam tiek sužinoti ir taip pasikrauti lietuvybės užtaisu, kaip tą popietę Šveicarijos lietuviams…

Ačiū susitikimą inicijavusiai bei rašytoją globojusiai Ritai Žiedaitei, organizatorei  Jūratei Caspersen, Ciuricho knygos klubo klubietėms ir, žinoma, žaviajam lektoriui dr. A. Juozaičiui.

Dabar kiekvienas grumstas – Donelaitis
Dabar kiekvienas medis – Donelaitis
Dabar kiekvienas varpas – Donelaitis
Dabar kiekvienas arklas – Donelaitis…  (Just. Marcinkevičius)

Comments are closed.