Saulė

redos-ratasGyvenimo ratas nenumaldomai sukasi:  ir vėl sulaukėme pavasario. Pavasario šventės – Lygė, Verba, Velykos, Jorė – tai džiaugsmo, išreiškiamo sukantis, šokant ar supantis, šventės. Ši dinamika mene vaizduojama ratais, koncentriniais apskritimais, vainikais, svastikomis.

„Dangaus skliautą ikikrikščioniškos Lietuvos teritorijos gyventojai matė besisukantį. Danguje judantys kūnai buvo vaizduojami apskritimu arba ratu. Su apskritimo arba rato šeima susiję svastikos, kryžiai, spiralės. Dangaus kūnų judėjimas darė nekintančios tvarkos ir jėgos įspūdį“(Gimbutienė).

„Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, mitai pasakoja apie saulę, dieną važiuojančią per dangų ratais, o naktį plaukiančią valtele. Tai, kad mėnulis ragais į viršų vaizdavo saulės valtelę, paliudytų ir ilgiausiai išlikusios Žemaitijoje, taip pat ir Vilniaus Aušros Vartų Dievo motinos Marijos skulptūros, stovinčios ant tokios valtelės, aplink kurią apsivijusi Didžioji Gyvatė.

Mitams apie saulės kelionę valtimi netekus savo prasmės, liaudies meistrai greičiausiai senąją valtelę sutapatino su jaunu mėnuliu, kurį kartais vaizduodavo su žmogaus veidu.

Išlikę pasakų, kad saulė siuntusi pas mėnulį piršlius. Tai rodo itin seną pasakos kilmę, tuos matriarchato laikus, kai vyravo paprotys moterims rinktis vyrą ir siūlyti tuoktis. Seniausioje tautosakoje saulė identifikuojama su aukso obuoliu, degančia ugnimi, balta karve, balta avimi, balta ožka. Žmogiška būtybe, dangaus šeimininke Saulė pradėta laikyti tik kaplinės žemdirbystės laikais“ (Dundulienė) .

Saulės ženklai siekia neolito laikus, jie randami ant gintaro amuletų, segių, smeigtukų. Šaltiniai mini prūsų garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką. Sanskrito kalboje žodis svasti reiškia laimę, gausybę, posakį “tegul bus taip.” Svastika – priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu (iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu.

Ratas, apskritimas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų. Todėl senosios šventyklos statytos apvalios, kapai apjuosiami akmenų vainikais. Pinti vainikai irgi turi galios. Įdomu, kad senovėje vainikus pindavo iš Gyvybės medžio (diemedžio) šakelių – rūta išplito tik XVI – XVIII a.

Šaltiniai: Marija Gimbutienė .Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, V.,1994.
Pranė Dundulienė. Lietuvių liaudies kosmologija, V.,2008.
Jonas Trinkūnas. Baltų tikėjimas.V., 2000.

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.