Vainiko simbolis

vainikasJau ne už ilgo švęsime gražiausią vasaros, o gal ir visų metų šventę – Rasas/Jonines. Šoksime, dainuosime, kūrensime laužus, pinsime vainikus.

Senojoje Baltų pasaulėžiūroje vainikas turi gilias tradicijas. Jis simbolizuoja laimę, pastovumą, gerovę ir yra neatsiejamas švenčių atributas, ypač populiarus per pavasario ir vasaros kalendorines šventes. Itin glaudžiai susieta su jais šventė yra Joninės.

Vainikus pindavo Joninių išvakarėse. Tam dažniausiai būdavo naudojamos ąžuolo šakelės. Kai kur vainiką puošdavo įvairiomis lauko gėlėmis ir žolynais. Nemaži vainikai naktį buvo kabinami ant Jono ar Janinos namų durų. Nors tai ir buvo daroma slapčia, vis dėlto sveikintojai norėjo būti užklupti, kad gautų vaišių.

Jaunos merginos vainikus Joninių vakare mėtydavo ant medžio šakos arba plukdydavo upe. Mėtant būdavo buriama, po tiek metų mergina ištekės. Plukdant spėdavo, už ko mergina ištekės: jai skirtasis bus tas, su kurio vainiku upėje susidurs jos nupintas vainikas.

Iš žolynų (ramunių, jonažolių) buvo pinamos ir girliandos, kuriomis dabindavo miestelio ar kaimo didžiausius vartus. Šventė prasidėdavo eisena pro šiuos vartus. Merginos eidavo pro juos iš kairės pusės, vaikinai – iš dešinės. Buvo tikima, kad tokiu būdu žmogus apsiplauna, palieka už vartų visas nelaimes ir negandas.

www.salve.lt, www.mokslobaze.lt

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.