Seminaras Lietuvoje: viskas prasideda nuo idėjos

ziniasklaidos seminarasRugsėjo pradžioje, visai netikėtai gavau pasiūlymą dalyvauti žiniasklaidininkų seminare Lietuvoje. Viskas susiklostė labai greitai: netrukus po pasiūlymo jau turėjau bilietus į Lietuvą.

Dėkoju už šią galimybę Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybai, o taip pat LR URM Užsienio lietuvių departamentui už įdomią programą ir puikią seminaro organizaciją. Mums, 41 žiniasklaidininkams iš 30 šalių, išties buvo skirta labai daug dėmesio, jautėmės labai pakylėti ir svarbūs. Kartais taip gera žinoti, kad nesi vienišas karys laukuose, o tavo atliekamo darbo reikia ir jis yra vertinamas.

Seminaras tęsėsi tris dienas. Pirmą dieną mus pasveikino LR Užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius ir URM Užsienio Lietuvių departamento direktorė Gintė Damušytė, supažindinusi su seminaro programa ir tikslais. Prisistatėme ir mes. Labai įdomu buvo klausytis 15min.lt vyr. redaktoriaus Rimvydo Valatkos, kuris papasakojo apie žurnalisto darbą iš savo pusės ir davė praktiškų patarimų, kaip rašyti straipsnius, kaip tinkamai parinkti antraštę, kad straipsnis būtų skaitomas ir matomas. Redaktorius davė patarimų, kaip bendrauti su žurnalistais: kalbėti aiškiai, trumpais sakiniais ir nemeluoti. Jei interviu norima tuoj pat – paprašyti penkių, dešimties minučių susikoncentravimui ir teksto apgalvojimui. „Žurnalistai taip pat žmonės. Kaip su jais bendrausi, taip ir jie elgsis su tavimi. Jiems neįdomus tavo asmuo, jiems rūpi tik istorija“- aiškino R. Valatka.

Vienas iš pranešimų buvo apie Lietuvos energetikos politiką. Tema iš pradžių man  pasirodė nuobodoka, tačiau pasakojimas apie SGD terminalą nuo jo idėjos iki laivo-saugyklos atplaukimo į Klaipėdą bei apie terminalo svarbą Lietuvai ir Baltijos valstybėms, labai sudomino. Mąsčiau, kad galime ir turime kuo didžiuotis, kad vieni, be ES ar kieno kito pagalbos, įgyvendinome tokį didelį ir svarbų projektą, kuris užtikrins Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos dujų.

Bene didžiausią įspūdį paliko kapitono Pauliaus Kovo pasakojimas apie Tūkstantmečio odisėją, kuri prasidėjo nuo vienintelio klausimo buriuotojų tarpe: „Tai ką, vyrai, darome? Artėja dvi svarbios datos – 20 metų nuo tada, kai trys lietuvių jachtos perplaukė Atlantą ir Lietuvos tūkstantmetis“. Ir vienas atsakė: „Plaukiam aplink pasaulį“. Taip gimė ši idėja, įgavo pagreitį ir virto galinga banga, apėmusi lietuvius visame pasaulyje. Nors pradžioje nebuvo nieko – nei jachtos, nei pinigų. Bet jei yra idėja, bendraminčiai ir degančios širdys bei akys – viskas įmanoma. Ir nesvarbu, kad prižadėti Vyriausybės pinigai dėl pralaimėtų rinkimų „nuplaukė“, kad šalį apėmė finansinė krizė, kad lietuviai masiškai emigruoja…

Sportinė jachta „Ambersail“ per devynių mėnesių kelionę,  per 11 etapų aplankė 26-ias pasaulio lietuvių bendruomenes 20-yje šalių penkiuose žemynuose. Jachta nedidelė, 19,25 m. ilgio ir 5,25 m. pločio. Kiekviena komanda, kurių buvo 11, ir kurių kiekvieną sudarė 10-11 vyrų, buvo labai stropiai atrenkama. Norinčių kartu plaukti buvo kur kas daugiau nei vietų. Paulius Kovas vadovavosi savo atrankos kriterijais – savo šeštuoju pojūčiu ir kandidato noru bei užsidegimu. „Tikra komanda per krizę yra kaip kumštis. Kalbu apie tokią komandą, kuris vienas už kitą stoja mūru. Nes tikroje komandoje žmonės žino: jei kas nors ko nors nepadarys arba padarys blogai – į dugną eis visi“.

Buvo labai įdomu klausyti „kasdienių“ istorijų jachtoje, apie šventes ir sunkumus. Norite žinoti, kodėl tik porą komandų jachtoje per tą patį laiko tarpą ir perkant tuos pačius maisto produktus priaugo svorio, o kitos ne? Atsakymas labai paprastas – kai gamini maistą su meile savo aplinkiniams, iš to pačių ryžių gali prigalvoti begalę variantų, kaip paskaninti, kaip paįvairinti. O jei verdi be meilės, tik iš pareigos…
Ši paskaita man buvo didelė motyvacijos, lietuvybės, tautiškumo dozė. Žiūrint filmą apie Tūkstantmečio odisėją, šios kelionės metu išsirutuliojusią idėją apie vieningą „Tautiškos giesmės“ giedojimą tuo pačiu metu visame pasaulyje, buvo sunku sulaikyti ašaras. Šie vyrai įrodė, kad gyvenime galima viską pasiekti. Reikia tik norėti.

Antrąją dieną gavome praktiškų patarimų apie socialinės žiniasklaidos panaudojimo galimybes, apie informacijos sklaidą užsienio kalbomis. Turėjome progos susitikti ir pabendrauti su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi Audriumi Siaurusevičiumi. Jis akcentavo grįžtamojo ryšio svarbą ir kvietė dalintis savo pastebėjimais apie laidų kokybę, LRT Lituanica kanalo pasiekiamumą, ragino rašyti apie savo poreikius ir teikti pasiūlymus.

Toliau programoje – susitikimas su LR prezidente Dalia Grybauskaite, kurio visi labai laukėme. Tik jai įžengus į salę, mūsų akys susmigo į ją, o ji: „Jūs ne į mane, o į kamerą žiūrėkite“, mat buvome jau sustoję nuotraukai, nenorėjome leisti laiko vėjui. Susitikimui buvo skirtas pusvalandis, kuris tapo ilgesnis. Prezidentė trumpai ir dalykiškai apžvelgė Lietuvos politinę situaciją ir Rusijos vykdomą informacinį karą prieš Lietuvą. Lietuvos kariuomenės pulkininkas Saulius Guzevičius pavyzdžiais papildė Prezidentės pasakojimą, kaip vykdoma propaganda ir kaip svarbu yra informacinis saugumas.

Vėliau programoje buvo filmo apie Lietuvos partizanus peržiūra. Pasilikome jo žiūrėti Prezidentūroje. Pusantros valandos dokumentinis filmas „Nematomas frontas“  Lietuvoje buvo rodomas Vilniaus tarptautinio kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir gavo “žiūroviškiausio” lietuviško filmo apdovanojimą. Dokumentinis pasakojimas kurtas pasitelkus autentiškus ir atvirus to meto liudininkų pasakojimus, partizano Juozo Lukšo dienoraščius ir perteikiant visa tai per jo ir Nijolės Bražėnaitės meilės istoriją. Filmui pasibaigus, režisieriai Jonas Ohman, Vincas Sruoginis ir Mark Johnston atsakinėjo į klausimus, kurių buvo daug ir įvairių. Visus domino, kaip jie patys jautėsi imant interviu iš partizanus šaudžiusio žmogaus ar ieškant nužudymo vietos miške…

Paskutinę seminaro dieną sužinojome apie renginių bendruomenėse finansavimo galimybes. Jų yra netgi kelios, tai ir Spaudos, Radijo ir televizijos rėmimo fondas, ir Lietuvos kultūros taryba bei mūsų senai pažįstamas URM Užsienio lietuvių departamentas.

Tad, anot Pauliaus Kovo, „viskas prasideda nuo idėjos. Nuo pirmo žodžio. Kad ir ką darytum, kad ir ko siektum. Jeigu tavo komanda pasičiumpa tą žodį – įgyvendina ir idėją. Antraip žodis taip ir lieka kyboti erdvėje neišsipildęs.“ Pirmyn!

Straipsnio autorė Diana Brunner

ziniasklaidos seminaras

Comments are closed.