Šveicarijos ir Lietuvos neįgalieji moko drąsos būti savimi

dienos sviesosRugsėjo mėnesį Šveicarijoje patirties sėmėsi Vilniaus dienos centro „Šviesa“ atstovės. Jų vizito organizatorė V.Bischoff Handschin dalijasi įspūdžiais.

Vilniaus Užupyje, Baltajame skersgatvyje, proto negalią turinčių žmonių dienos centras „Šviesa“ buvo įkurtas 1991 metais – tėvų ir  artimųjų entuziazmo dėka. Dabar 48 socialiniai darbuotojai, pedagogai ir menininkai čia globoja 75 asmenis nuo 21-ų iki 72-ejų metų, suteikdami jiems galimybę atskleisti jų kūrybines galias – rankdarbiais, piešimu, audimu, keramika, grojimu, vaidinimu.

Ypatingą įspūdį man paliko tai, kad centro darbuotojai savo globotinių darbus pateikia su pasididžiavimu – kaip profesionalių menininkų. Jie organizuoja keramikos, tekstilės parodas, leidžia knygas su globotinių piešiniais, atvirukus. Neįgaliųjų menas Vakaruose jau seniai žinomas kaip Art Brut. Lietuvoje prireikė 10 metų pastangų, kol pavyko pakeisti požiūrį į neįgaliuosius. Visai neseniai jie buvo visuomenės užribyje. Komunizmo statytojams šie žmonės buvo brokas, kurį reikėjo izoliuoti. Tėvai, nepanorę tokių vaikų atiduoti į specialias įstaigas, būdavo paliekami be jokių galimybių derinti darbą su neįgalaus vaiko priežiūra.

Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės kvietimu rugsėjo 22 – 23 dienomis Vilniaus dienos centro „Šviesa“ direktorė Jūratė Tamašauskienė su kolege Kristina Jasinauskaite aplankė tris Šveicarijos neįgaliųjų globos įstaigas: Zürcher Eingliederung (Ciuriche), Martin Stiftung (Meilene) ir Arbeitszentrum für Behinderte (Strengelbache).

Tiek Vilniaus dienos centro, tiek Šveicarijos neįgaliųjų globos įstaigų atmosfera man pasirodė panaši. Visur buvau sutikta džiaugsmingai, kaip ilgai lauktas svečias, visur buvau klausinėjama, iš kur aš; visur jie buvo atviri ir nuoširdūs kaip maži vaikai, unikalūs, talentingi ir labai drąsūs. Kiekvienam mūsų verta pabendrauti su proto negalią turinčiais žmonėmis ir pasimokyti iš jų drąsos būti savimi.

Viešnios iš Lietuvos į Šveicarijos neįgaliųjų įstaigas žiūrėjo kiek kitokiu – profesionalių darbuotojų – žvilgsniu.

Jūratės Tamašauskienės atsiliepimas grįžus į Lietuvą: „Manėme, kad jau esame labai neblogai pažengę tol, kol nenuvykome į Šveicariją. O ten pamatėme, kaip žmogus su tokia negalia dirba. Kaip pilnavertis pilietis, gaudamas netgi atlyginimą! Jis yra išmokytas atlikti vieną tam tikrą operaciją, iš daugelio tokių atskirų operacijų surenkami puikūs, kokybiški dalykai: kavamalės, dviračiai, jie išmokomi netgi restauruoti senus baldus. Šveicarai pasiekia stulbinamų rezultatų, išanalizuodami žmogų, įžvelgdami jo galias, neakcentuojant negalių. Mums reikia šito mokytis, siųsti specialistus, tačiau, be abejo, tą turi daryti pati valstybė. Turėtų būti sisteminis požiūris nuo žmogaus gimimo, reikėtų specialistų, kurie galėtų aprašyti tuo darbo procesus.“

dienos sviesos

Comments are closed.