D.Staponkutės knygos pristatymo vakaras Ciuricho knygos klube (video)

staponkutes vakaro bendra„Sausio 24 popietę ant legendinės baltosios sofos Ciuricho lietuviškos knygos klube sėdėjo rašytoja Dalia Staponkutė. Susitikimo su Šveicarijos lietuviais metu eseistę apėmė silpnumo akimirka ir ji paatviravo apie savo vaikystės traumas, šeimos dramas bei jų pritrenkiančius padarinius rašytojos kūrybai. “

Taip reiktų rašyti, jei būtų tikslas pritraukti kuo daugiau dalyvių į skaitymų vakarus. Bet tokio tikslo nėra, nes juose susirenka visada tiek, kiek reikia. Tų, kuriems reikia.

Todėl galima rašyti tai, kas buvo iš tikro. O buvo pats slidinėjimo sezonas Ciuricho kantone. Visi iš miesto rūko veržėsi į kalnus. Kad rastų ten išsiilgtos saulės ir šilumos. Bet šeštadienį tą saulę ir šilumą buvo galima rasti ir Orlikone, lietuviškiausiame Ciuricho kvartale. Kiprietišką nuotaiką ir citriną atvežusi eseistė, vertėja ir filosofė D. Staponkutė pristatė savo knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“.

Savo knygą ji vadina patirčių vertimu į žodžius, ir nors lietuvių literatūroje netrūksta sėkmės istorijų, joje ne itin daug refleksijos, apmąstymų.
Knyga atveria duris į Dalios atvirumo, netikėtumų, nuotykių ir paradoksų pasaulį, o susitikime rašytoja atskleidė dar platesnius savo, kaip lietuvės,  gyvenimo Kipre horizontus. Ji pasakojo apie naujų pradžių stebuklą ir pačius tikriausius savo namus – gimtąją kalbą.

Paklausta, kodėl gana autobiografinėje knygoje nėra asmeninių nuotraukų, atsakė pajutusi, kad vaizdas pernelyg persiklotų su ir taip gana grafiškais tekstais, susijusiais su tikrais gyvenimo faktais ir vardais. Rašant jai buvo labai svarbu pajusti, kiek, gyvendama užsienyje, išsaugojo savo gimtosios kalbos jausmo, kiek tikrovės atskleisti jai leidžia estetinis kalbos pojūtis.

Vakaro vedėja, pianistė Rita Žiedaitė, pacitavo Dalios ištrauką su vaizdinga griuvėsių metafora, ir autorė paaiškino, jog ši metafora susijusi su nuoltine nauja pradžia gyvenime. Apie tokias pradžias yra kalbama antrojoje Dalios knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“, dėl jų ir knygos paantraštė – „Mano mažoji odisėja“.

Susitikimo svečiai sužinojo ir įdomią Dalios dukrų – Elektros ir Nefelės -vardų istoriją. Graikai pamažu praranda senovinius vardus, vadindami savo vaikus pagal krikščioniškąją tradiciją savo tėvų vardais. Argi neįdomu pavadinti savo dukras senaisiais graikiškais vardais, kurie turi istorijas, mitus, simbolizuoja tam tikrą charakterį.

Buvo cituojamos ir juokingos istorijos: lietuviškame atlase duktė nerado savo gimtojo Kipro ir sulaukė iš kipriečio tėčio graikiško pokšto, kad visos šiauriau gyvenančios tautos, ten, kur šalta, yra nelabai raštingos, tad verčiau nupirksiąs jai graikišką atlasą.

Daug minčių sukėlė knygos citata apie autorės abejonę atsiliepti į kvietimą steigiamajam Kipro lietuvių bendruomenės susirinkimui, apie jos norą atsakyti, kad „lietuvių bendruomenės liga saloje jau seniai persirgta“ ir pastebėjimą, kad „tą nedidelę užsieniečių žmonų – tylinčių motinų – kartą Kipre jau keičia kitas atvykėlių būrys, pernelyg margaspalvis, platus ir jam ne taip lengva suteikti pavadinimą.“

Susitikimo iniciatorė ir vedančioji Rita Žiedaitė pastebėjo, kad tai – aktualus klausimas ir Šveicarijos lietuvių bendruomenėje. D. Staponkutės nuomone, tai „kiekvieno asmeninis pasirinkimas – būti bendruomenės nariu ar nebūti. Ir kartais nebūti sunkiau nei būti… Jei tu renkiesi būti tokiu lietuviu, kuris saugo savo šaknis ir lietuvybė yra gyvenimo alfa ir omega, tai galbūt uždarai duris kitai savo pusei. Kažkokiam naujam tapatumui. Kažkokiam savo asmenybės atspalviui.“

Kaip teigė autorė, lietuviškas šaknis turintis filosofas Alfonsas Lingis yra pasakęs, jog, „kalbėdami lietuviškai, mes ir mąstome kaip lietuviai, mes matome ir atrandame pasaulį kaip lietuviai…“

Visgi reikia pripažinti, kad susitikime jautėsi ir ta pradžioje minėta gražaus silpnumo akimirka. Ir ji tęsėsi ištisas tris valandas… Tik ne rašytojai, o klausytojams. Nors ir klausytojais mus visus pavadinti būtų netikslu. Vyko dialogas, ir nebūtinai kalbinis.

Emocijų prisodrintas pokalbis sruveno aplinkui – nuo lietuvių kalbos likimo iki kalbėjimo vaizdais galimybės netolimoje ateityje, nuo žodžio emigrantas semantikos, žodžio, netenkančio savo klasikinės prasmės, iki posovietinio laiko lietuvių literatūros sunkumų, integruojant sovietinę patirtį, ir Lietuvos aukštojo mokslo aktualijų.

Ciuricho knygų klubo vadovė Jūratė Caspersen padėkojo Daliai Staponkutei už vakarą ir įteikė tradicinę bendruomenės dovaną – knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Vakaro dalyviai su saule ir citrinomis kvepiančiais įspūdžiais skirstėsi po namus, pasinerdami į žiemiškai baltą šveicarišką naktį.

Trumpą video reportažą iš vakaro galite pamatyti čia.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.