Rašytojos D.Staponkutės laiškas Šveicarijos lietuvėms

staponkutes vakaro bendraNuo Kovo11-osios šventės link šiųmetinių Šv. Velykų esama daug reikšmingų įvykių. Kiek jūsų, kaip bendruomenės, tiek mano, kaip rašančio žmogaus, gyvenime. Turiningi, dvasingi ir meniški buvo jūsų bendruomenės renginiai, skirti garbingam nepriklausomos Lietuvos amžiaus ketvirčiui ir skelbti žiniasklaidoje.

Jie padarė įspūdį lietuviams už Šveicarijos ribų, garsas apie juos nuskambėjo Lietuvoje ir užsienyje.  Jų šiltumas palietė ir mane, kaip kūrybingą žmogų, kaip lietuvę, kuri neseniai lankėsi jūsų skaitytojų klube, pristatydama naują esė knygą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja.
Kaip rašytoją, mane ypatingai patraukia ir sujaudina laimingi aplinkybių ir įvykių sutapimai, nuojautų paralelės, lydinčios link tikrojo džiugesio akimirkų. Štai sausio 24-ąją kalbuosi su jumis apie savo kūrybą Ciuriche, pirmąjį kartą išvykusi lietuvių bendruomenės kvietimu į užsienio šalį „kaip rašytoja“. Lygiai po mėnesio mano knyga susilaukia kūrybiškiausios metų knygos titulo Vilniuje, o prieš Kovo 11-ąją pasirodo ir jos vertimas vokiečių kalba Jenseits vom Entweder-Oder.

Svarbu, kad jūs pirmieji sugebėjote tai nujausti ir įvertinti, tarsi įžvalgūs šveicariški „kolekcionieriai“, pasižymintys aštria rega ir klausa, apie kurią rašoma Europos istorijos puslapiuose. Tokiais jus pagarbiai pavadinau ir viename iš savo „Pasaulio lietuvis“ esė, skirtame Šveicarijos lietuvių bendruomenei. Nelengva parašyti vientisą, sklandų esė apie bendruomenę, juk ją sudaro tokie spalvingi ir unikalūs charakteriai, tačiau dedikuoti tekstą, darbą, veikalą ir net gyvenimą bendruomenei neretai verta, jei bendruomenė šito verta. Linkėčiau, kad tokių abipusių ir su gera nuojauta susijusių dedikacijų, bendrų kūrybinės veiklos rezultatų būtų kuo daugiau ir kad jie skleistųsi gražiausiomis spalvomis.

Artėja Šv. Velykos, viena gražiausių pavasario švenčių. Tai – ir Atgimimo, Prisikėlimo šventė. Nors ir rašiau, kad „iš dviejų renkuosi trečią“, vis dėlto nuojauta sako, jog tam tikru, konkrečiu gyvenimo laiku galima atgimti ir prikelti savo jėgas tik vienam santykiui, tikslui, žanrui, kraštui, žmogui. Vienam atskiram žmogui artimiausia yra tai, kas vientisa ir viena – kaip vienas gyvenimas, kaip viena Tėvynė, kad ir kiek jų būtų…Viena jauki popietė ir „susineštiniai“ pietūs, pagaminti jūsų draugiškų rankų… Viena vertinga dovana, daug bendro darbo aprėpusi knyga Lietuvių rašytojų keliai Šveicarijoje… Tas vienas kartas, ta viena mūsų pažintis išliks su manimi visam. Žinoma, bus ir kitų kartų, juk, kaip rašė Jonas Biliūnas, į Šveicariją neįmanoma nenorėti: „Aš svajoju per Velykas nukeliauti į Šveicariją…“; jos neįmanoma pravažiuoti pro šalį, anot Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės: „Mat į tą Vieną nebūtų niekas ir su pagaliu manęs nuvaręs – jeigu – jeigu ne ta Šveicarija…“; tačiau ir tie susitikimai bus neatsikartojantys, vieninteliai.

Daug įdomių istorinių, politinių ir kultūrinių sankirtų ir sampynų vyksta šalyje, kurioje jūs gyvenate. Kaip rašiau savo minėtame esė, Šveicarija padeda daug ką suprasti apie Europą, atskleisti mūsų kaip europiečių esmę – juk esame patirčių ir istorijos kolekcionieriai. Sykiu tai – šalis, iš kurios gera stebėti pasaulį kiek filosofiškai, kiek žingeidaus vaiko žvilgsniu. Stebėkite ir stebėkitės.

Linkėjimai iš saulėtojo Kipro su sodriai geltonų ramunių laukais. Būkite pasveikinti prieš pavasario Atgimimo ir Prisikėlimo šventę – Šv. Velykas!

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.