Poetui Antanui Kalanavičiui – 70: jubiliejų pasitikome su nauja eilėraščių rinktine „Dvi saujos laiko”

akportretasŠiuo straipsniu noriu pratęsti Šveicarijos lietuvių bendruomenės pažintį su poeto Antano Kalanavičiaus kūryba. Tam yra ir dvi oficialios priežastys – 2015 metais poeto gimimo 70-tosios metinės, o taip pat išleista Antano Kalanavičiaus eilėraščių rinktinė „Dvi saujos laiko”.

Paminėti poeto Antano Kalanavičiaus (1945—1992 ) jubiliejaus susirinkome poeto tėviškėje — Nedzingės miestelyje. Jubiliejų pasitikome su nauja eilėraščių rinktine „Dvi saujos laiko”, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Dabar pabandykim ir mes vaizduotės galia patekti į poeto žemę – Sapiegiškį. Kaip tik tas laikas, birželio pradžia, kai yra poeto vardinės – Antaninės – tuo metu žvyringos kalvos pasipuošia visais įmanomais žiedais. Ta žydinti kalva prieš šienapjūtę – gaivi, senovinė, natūrali, sveikatinga. Įsivaizduokim tą laiką, kai dar buvo gyva poeto motina, ji buvo žoliautoja, rinko, džiovino vaistažoles ir parduodavo supirkimo punkte Merkinedingejv 056nėje. Antanas motinai padėdavo, jie autobusu veždavo vaistažoles, daugybę kvepiančių maišų. Ir visa pirkia skendėdavo vaistažolių gyduolių kvapuose. Ta pirkia gi buvo ne tik medinė, ji buvo iš medinių sienojų, o jų plyšiai buvo užkaišioti samanom, asla buvo plūkto molio. Tad visi palubės mediniai balkiai labai tiko vaistažolėms iškarstyti. Čia puikiai sugyveno medis, molis, žolės ir žmogus. Be abejo, motinos pomėgis ir užsiėmimas, žoliautojos gyvenimas Antanui tapo jo pasaulio dalimi. Antano kūryboje žolės, žolynai, gėlės, žiedai ir žiedynai, tai ne dekoracijos, ne peizažo dalis, o gyvastis, gyvybės forma, sielos draugai.

Štai tokiu vasaros pradžios metu, nusiteikę pagerbti poetą ir jo gimtą kraštą, susirinko tradicinių poetinių antaninių dalyviai. Susitikimo organizatoriai — Nedzingės bendruomenė, kultūros namai, biblioteka, mokykla. Atvyksta ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos grupė, vadovaujama literatūros kritiko Valentino Sventicko. Aktyviai dalyvauti nusiteikę atvažiuoja literatūros mokytojai, žurnalistai, bibliotekininkai, fotografai, kūrėjų grupė iš Varėnos, Perlojos. Aplankę poeto kapą Sapiegiškės miško kapinaitėse, jo sodybą, renkamės Nedzingės aikštėje prie poetui skirto paminklo. Aikštė kasmet vis gražėja, vis geriau pritaikoma žmonių susibūrimams, ir tikrai turi savo poetinę aurą.

Kalanavicius_saujos_remas-500x500Kai ateina eilė pristatyti Antano Kalanavičiaus naują knygą – eilėraščių rinktinę „Dvi saujos laiko”, Valentinas Sventickas primena, kad Rašytojų sąjungos leidykloje buvo išleistos visos Kalanavičiaus knygos: 1994 metais „Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai” (sudarė Perpetua Dumšienė ir Judita Vaičiūnaitė. ), 2012 metais „Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių” (autorė ir sudarytoja Perpetua Dumšienė. ), o 2015 metais eilėraščių rinktinė „Dvi saujos laiko” (sudarė Perpetua Dumšienė ir Rimvydas Stankevičius.). Klausydama pagalvojau, kad būtinai paminėsiu, jog visų šių knygų parengimu ir leidyba nepavargdamas rūpinosi pats Sventickas. Nesupeikė kritikas, Nacionalinės premijos laureatas ir naujos knygos sudarytojų, pasidžiaugė puikiai parašyta knygos įžanga – jos autorius žinomas ir talentingas poetas Rimvydas Stankevičius.

Kai buvo suteiktas žodis knygos sudarytojams, man norėjosi žmonėms pasakyti ne apie knygos parengimo vargus ar knygos struktūrą, o apie poeto savastį, jo vertybes. Buvau parinkusi tekstus knygos viršeliui, kur apie poetą pasisako žinomi kūrėjai: šveicarų literatūros mokslininkas ir žinomas lietuvių dailininkas. Parinkau jų mintis kaip labai svarbias.

Antanas Kalanavičius, mano vertinimu, yra vienas reikšmingiausių poetų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų… A. Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba sudaro neišardomą visumą… Jis ypatingas originaliu lietuvių sintaksės naudojimu pagal Europos avangardo principą, kuris ypač akcentavo atskirų žodžių ir sakinio sintaksės svarbą. 
Jan Peter Locher, šveicarų literatūros mokslininkas.

Šis poetas nepasiduoda neatsakingiems civilizacijos žaidimams; jis yra ne griovėjas, o statytojas; ne chaoso, o harmonijos šalininkas; ne tamsos, o šviesos nešėjas.
Algirdas Pakeliūnas, dailininkas.

Ne viską spėjau pasakyti kalbėdama Nedzingėje, tad neišsakytomis mintimis pasidalinsiu su straipsnio skaitytojais. Šimtus kartų skaitydama Antano Kalanavičiaus eilėraščius, tvarkydama jo kūrybinį palikimą, rengdama knygas, įsitikinau, kad šio poeto kūryboje daug šviesos, tvirtybės, tad jo poezija gali tapti dvasine atrama. Ypatingai žavi jo moralinis stoicizmas, atsakomybės už pasaulį prisiėmimas, gilus holistinis pasaulio jutimas. Kaip tik tokių poezijos savybių ir ilgisi fragmentiškų nuolaužinių santykių išvarginta XXI amžiaus žmogaus širdis.

IMG_6291Poeto Antano Kalanavičiaus ir gyvenimas, ir kūryba dažniausiai lydimi vieno žodžio: išskirtinumas. Išskirtinai liūdnos ir tragiškos lemties kūrėjas, sovietinių kultūros prievaizdų stumtas į literatūros užribį, ignoruotas, gyvas nesulaukęs nė vienos savo knygos. Ir išskirtinės poetikos autorius, kurio kūryba – originaliais įvaizdžiais, nepakartojamu savadarbiu žodynu, nepakartojamu skambesiu – neturi atitikmenų ir yra pati tikriausia poetinės savasties mokykla. Už ištikimybę poeto pašaukimui Antanas Kalanavičius sumokėjo fizine atskirtimi, tačiau jo poezija, jo knygos grįžta į savo istorinės paskirties vietą – ant skaitytojo stalo.

Tegul ši mano parengta publikacija bus nuoširdus pasveikinimas Šveicarijos lietuvių bendruomenei, kurios parengtomis knygomis apie literatūrą bei rašytojus taip žaviuosi. Pranešimą apie poeto Antano Kalanavičiaus kūrybą esu skaičiusi Ciuriche, kai 2011 metais buvau atvykusi su lietuvių nevyriausybinių organizacijų grupe.

Labai linkėčiau, kad į Antano Kalanavičiaus kūrybą atkreiptų dėmesį Lietuvos kultūros institutas, pasitelkdamas gerus vertėjus ir siūlydamas išversti poeto kūrybą į užsienio kalbas.

Straipsnio autorė – Perpetua Dumšienė

Bibliografija:

Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – 605 p. Knygą parengė Perpetua Dumšienė ir Judita Vaičiūnaitė.

Antanas Kalanavičius. Dvi saujos laiko: Eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.- 176 p. Knygą parengė Perpetua Dumšienė ir Rimvydas Stankevičius.

Perpetua Dumšienė. Dulkėto erškėčio ugny: Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių.- Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 440 p.

Tinklapio skaitytojams siūlome keletą poeto eilėraščių:

PRIE MANO KRAUJO PRISIDĖJAI

Ir žeminsiuos prieš saulę,
Jos įsiliepsnojusi šviesa mane
Vis pasitikdinėjo, tu, prasišvietęs
Spinduly, davei akis.

Ir žeminsiuos prieš sužaliavusius
Žvaigždynus, ėmiau giliai
Į širdį, kad ir paskutinis
Kraujo lašas
Mažesnis už akimirksnį
Žvaigždžių.

Ir žeminsiuos prieš smėlio
Saują, esu mažiau, negu
Jos akmenys ir vėsūs
Ąžuolai.

Ir žeminsiuos prieš penkių
Pirštų duoną, ji mane
Palaikė stamantriai žvyringų
Skardžių gūrančioj viršūnėj
Ir vertė akimi pagauti
Vėjo nešamą pasparnę.

Prieš tyrą vandenį,
Be jo širdis išdegtų,
O žolė nubluktų.

Daugiau šioj žemėj lyg tai
Ir prieš nieką.

* * *

Ir mūsų kūnai
praretėję gniuždydami
sutraiškė mūsų širdis,
ir vėjy sielų sumelsvieji
branduoliai

ATOSVARA

Kai jūs būsit vyriškai
Dideli kada nors, didesni
Už mane apsėmusią vienumą,
Manęs, greičiausiai, nebus,
Ir jeigu jūs rankos nespės
Atmušt akmens, mesto
Į lakųjį paukštį, tai žinokit –
Jis visvien yra aukščiau,
Vienas minty.

Ir tik nepramainykit žvaigždynų
Atokiausios erškėtrožės į gretėm šviečiantį
Puvėką, nors debesiuotųsi tamsis
Ir ašara įsisūrėtų minty, ar
Apkvaitusia nežinia lyg aršiausiom
Svaigiausiom kanapėm bekelės
Laukai apsėti ir apkarstų.

Pats esu užaugintas paparčių
Pavėsy, net keliskart išmestas
Iš pokario traiškančio šaudančio
Gaisro kaip menkiausias kuodelis
Linų, radęs vietą nakvynei
Visam motinos turte pustuštėj juostine geležėle
apkaustytoj
Kraičio dėžėj.

Ir kalbu vien tik tam, kad vieversių
Grandinėlės ir žingsniai stamantrūs
Netaptų, nepapeiksi, viltingais
Paparčių žiedais, kad ateinančios
Akys neįpultų gegutės lizdan.
Šitaip žodis per žodį, kiek
Kelia mano balsas, sudylantis
Vieškeliuos, linkintis gera
Net kerpei ant kniūbsčio
Akmens.

O krūtinės ertmėj širdingiausioj
Vietoj tegu lieka šepšingės
Glotniai žibančiai peršinti uoga,
Ir kad sausa aky kada
Nors.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.