Savaitgalis už kadro

Knygos "Laisvės sūnus Tadas Kosciuška" pristatymas BerneŠį savaitgalį Šveicarijos lietuviams plačiai atsivėrė tai, kas paprastai lieka už kadro. Ar tai būtų laisvės kovotojas iš XIX a., ar XXI a. pradžios imigrantės Lietuvoje – oficialioji istorija juos vaizduoja tik taip ir tik tiek, kad tvarkingai sutilptų į sistemos nustatytus rėmus. O tuos „nesvarbius“ išsikišimus – žmogiškus jausmus, nuojautas ir svajones – negailestingai nukapoja dalgiais. Dviejuose susitikimuose Berne ir Affolterne dvi autorės pristatė kruopščiai surinktas nukapotąsias dalis ir suvėrė jas į kūrinius, kurie ne tik šviečia, bet ir praturtina.

Laisvės sūnus Tadas Kosciuška

Šeštadienį LR ambasadorė Šveicarijos Konfederacijoje Valentina Zeitler pristatė savo naują knygą “Laisvės sūnus Tadas Kosciuška”.

Autorė lieka ištikima principui pasirinkti tokius istorinius veikėjus savo romanams, kurių indėlis nedovanotinai vienpusiškai vertinamas Lietuvos istorijoje, kaip Švitrigaila („Nepaklusnus vasalas ar avantiūristas“), My­ko­las Glins­kis („Maištininkas“) ar karalienė Bona („Karalienė Bona“).

Dar garuojantis tiesiai iš leidyklos krosnies penktasis V.Zeitler istorinis romanas atkuria paskutiniuosius garsiojo 1794 metų sukilimo vado gyvenimo metus šveicariškame Zoloturne.

Šaltus, drėgnus metus be vasaros, be saulės, su iš paskos atsivijusiomis praeities pasekmėmis, nepaguodžiamai sunkiomis mintimis apie prarastą Tėvynę. Bet niūrius kartuvių, kančių ir neapykantos motyvus nuskaidrina bičiulystės su Tomu Džefersonu ir romantiškos meilės siužeto linijos.

Ateinančius 2017 metus, minint Tado Kosciuškos 200-ąsias mirties metines, lenkai paskelbė T.Kosciuškos metais. Džiugu, kad lietuviu save laikiusį laisvės kovotoją, jei Lietuvoje tai nebus nuspręsta minėti, primins bent jau ši prasminga knyga.

I.Katkienės nuotr.

Knygos „Laisvės sūnus Tadas Kosciuška“ pristatymas Berne

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulio virtuvė

Sekmadienį Šveicarijos-Lietuvos kultūros forume dokumentinį filmą „Pasaulio virtuvė“ pristatė režisierė Aistė Ptakauskė.

2014 m. filmas pasakoja apie imigrantes moteris Lietuvoje, kurių situaciją bene tiksliausiai apibrėžė literatūrologė dr.Eglė Kačkutė: jos „Lietuvoje keistai ir nejučia atsiduria normalumo paribyje ir yra priverstos savotiškai įrodinėti savo tinkamumą būti tuo, kuo yra, ir užsiimti profesine veikla, kuria nori užsiimti“.
Ši nematomumo jausena pažįstama ir daugeliui Šveicarijoje gyvenančių lietuvių, o integracijos tema nepraranda „karštumo“, nors lietuviai čia nėra linkę, kaip kitos tautos, burtis į getus, susikurti savo paralelines lietuvas.

Ar Lietuva gali būti svajonių šalis? – klausia pavadinimas optimistiškame saulėtame fone. O filme naudojami kraštovaizdžiai bei herojų pastebėjimai sufleruoja neigiamą atsakymą: Lietuva – tai pilka, šalta tylos šalis.

Aš nenoriu, kad taip atrodytų Lietuva, nes taip nėra. Mano kasmet atsinaujinančiame gimtinės paveiksle žaižaruoja spalvos: gaiva ošiantis Kauno Žaliakalnis, spalvoti mediniai namukai, Pažaislio bokštai ir pušynai, ryškiomis burėmis pasipuošusios Kauno Marios, dangaus spalvos ežerėliai, Žemaitijos kalvelės ir saulėlydyje auksinis Baltijos smėlis.

Ir tikrai ne pilki ir tylūs, o šilti, įdomūs ir dainuojantys žmonės. Nesvarbu, kokios odos spalvos, religijos ar pase įrašytos tautybės. Netgi nesvarbu, kokia kalba kalbantys. Nors, reikia pripažinti, nieko nėra malonesnio ausiai, kaip girdėti užsienietišku akcentu tariamus lietuviškus žodžius.

Todėl manau, kad A.Ptakauskės filme sukurta meninė provokacija savo tikslą su kaupu pasiekia – atveria ne tik sielų langus, bet ir duris į geresnį pasaulį.

L.Tikuišienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

Ilona Katkienė

 

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Share on LinkedInEmail this to someonePrint this page

Komentavimo funkcija išjungta.