Ėjo 2017-tieji mūsų Viešpaties metai, romėnų laikus menančiame Ciuriche baltų kaštonų žvakių vaškas varvėjo į skaidrius Limato vandenis, oras kvepėjo pavasariška drėgme, žiedais ir ką tik liūties išpraustu asfaltu; pro lengvą rūko maršką tolumoje blyksėjo baltų kalnų viršūnės, dardėjo mėlynai balti tramvajai, siaurų gatvelių kamščiuose nerangiai krutėjo automobiliai, puikiai pasirėdę vyrai ir moterys rinkosi skandinti gyvenimo nuovargį laike sustojusiose seno miesto užeigose ir tavernose, kur iš tolo jaudino uoslę skrudinto maisto, tįstančio sūrio ir kvepiančio saule vyno aromatais.
O jos – tos aštuonios, grakščiai skubėjo Seebacho baltakamienių berželių alėja, net ir su krepšiais, prigrūstais indų su baklažanų suktinukais, sūriais, namine duona, plonyčiais tobulai rūkytos mėsos griežinėliais, pikantiškais sūrio ir lašinukų keksiukais, lietuviškų grybų užtepėlėmis, uogomis, taurių gėrimų buteliais ir net didžiuliu, pievų medumi kvepiančiu tortu nešinos, jos lengvai skriejo oru, lyg nešamos tos dieviškos sielos būsenos, kai perskaitai gerą knygą, pakyli nuo žemės ir akys beigi ausys ima nepaliaujamai ieškoti tų kitų – irgi pakylėtųjų…
Tos aštuonios ir dar kelios mintyse, jos regis sėdėjo aplink paprastą stalą, nukrautą knygomis ir vaišėmis, bet iš tikro klaidžiojo kartu su Pranciškumi Ksaveru Norvaiša iš Milkantų, su karališkuoju matematiku, mokslininku, masonu ir filosofu, prisiminė kartu su juo aplankytus XVIII amžiaus Nancy, Vieną, Krokuvą, Varšuvą, Amsterdamą, Paryžių, Londoną, o ypač Lietuvą, ypač tą Lietuvą, kuri gali didžiuotis pirmąja Europoje konstitucija, tą Lietuvą, kur bajorai bandė išlaisvinti valstiečių – maitintojų – luomą, kur gamtos stebuklai vyksta ir prie varganų bakūžių, ir turtingų sodybų, kur raitosi šventi žalčiai ir kalena šventi gandrai, kur giesmės skleidžiasi kaip baltos lelijos ir galėtų išlydyti budelio kirvį.
„Tegul mane šitai nukaldina, bet nesuskaldo“, kartoja kaip maldą Pranciškus, net ir įtrauktas į skurdo ir nevilties liūną, kartoja ir XVIII amžiaus Vilniaus moterys, susidūrusios akis į akį su sena krašto patarle „Prieš veselę cūdai cūdai, po veselės šūdai šūdai“, epochoje, kur moterys palaiko kasdienę šeimos gyvastį, bet giminės istoriją rašo vyrai, kur žmonos – tik trūkstamos kolekcijos dalys, tik dailūs, bet neprotingi gyvuliai su instinktais; ir taip beklaidžiodamos tos aštuonios, jos vis rypavo, kad deja tai – paskutinė jų numylėtos istorinės sagos „Silva Rerum“ dalis, o regis dar visiškai neseniai – 2009-aisiais mūsų Viešpaties metais – pati Kristina Sabaliauskaitė iš gražiausios Vilniaus bromos pristatė mums savo kūrinio pirmąją dalį – sukrėtusią ir užtvojusią tam giliai mumyse tūnojusiam sovietinio mužikizmo gnomui; sėdėjo ji čia pat, prie šio paprasto medinio stalo su paprastomis kietomis kėdėm, kvėpavo tą patį bažnyčios varpų skambesio prisotintą orą, rodė paveikslus, įkvėpusius vienai ar kitai scenai, ir pritvinkusiais vizualumo žodžiais piešė daugiasluoksnį lietuvišką baroką…
Viskas, o ypač kas maloniausia, greitai baigiasi; išėjusios į šiltą ir tankią, veik aksominę naktį, tos aštuonios žvelgė į juodą šveicarišką dangų, nusagstytą ryškiomis žvaigždėmis, į blyškią pilnatį, nustelbusią miesto šviesas, jos jautė Societatis lesu, o jaukiai įsitaisiusios traukinyje, atsivertė knygą, šįkart nebe iš LDK praeities, šįkart kitokią, bet visada tą, kuri labiausiai priartina prie Tėvynės, tos, kuri nebėra nepasiekiama, bet vis dar kelia tą patį jausma, kaip Pranciškui; prancūzams tai – ne jausmas, o liga la maladie du pays, vokiškiems šveicarams ji irgi tautinis negalavimas Heimweh, nuo jos jie krenta kaip lapai, apsipylę ašaromis, vos išgirdę piemenų dūdos aidą tolumoje, nes akyse ima mirgėti tik žali Alpių kloniai ir šniokščiantys kalnų upeliukai…
O toms aštuonioms ir dar kelioms – toms stiprioms, itin mokytoms ir neklusnioms moterims, kurioms neužtenka žalių Alpių klonių ir tobulai įrengtų vaikų žaidimų aikštelių, kurioms nepakanka namų fėjų ir barbių devyndarbių amplua, kurios prisiminusios ir svajodamos, skaitydamos ir stebėdamos moka jausti taip, kad jų širdys kaskart praleidžia vieną dūžį, jos – tos aštuonios – kitam knygos klubo susitikimui užsimaus mėlynas kaip dangus kojines ir vėl leisis į lietuviškų knygų pasaulio sūkurį, į kitą kvapą gniaužiantį nuotykį…