Gyvenimas – tai amžinas pasikartojimas, kalbėjo Nyčė. Jis gali tapti džiaugsmingu potyriu, jei pažinimo poreikis dar spurda. Arba varginančia nuobodybe, jei sieloje – žiema. Bet apie žiemą – kitąsyk. Šįkart – apie nuo 1994-ųjų kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį Ciuriche vykstančius Šveicarijos lietuvių susitikimus, į kuriuos kviečiame visas ir visus, pasiilgusius lietuviško pabuvimo kartu …
Įžengus į iki kaulo smegenų ciurichietišką restoraniuką, užtenka ištarti magišką slaptažodį „Litauen“ – ir atsiveria durys į pogrindinį lietuvišką pasaulį. Drįsčiau jį pavadinti šviesesniąja to pasaulio, kurį palikome Tėvynėje, dalimi. Ne, ne todėl, kad čia būtų ruošiamos revoliucijos ar pasirašinėjami slapti paktai, o todėl, kad jau keturiolika metų juose jaukią lietuvišką ugnelę kūrena Aida ir jos Juozai, Danguolė su Algirdu ir jauniausia susitikimų dalyve – vos dviejų mėnesių Salomėja, nenugalimas kėglių vartyme Saulius, Asta, Jurga, Darius, Tadas, Neringa… Jie – tai tie nepaprastieji niekieno neįgaliotieji, bet bendruomenei be galo svarbūs Lietuvos emociniai ambasadoriai, neleidžiantys sužvarbti dėl įvairiausių priežasčių atvykusių į snieguotųjų Alpių šalį tautiečių sieloms. Čia neegzistuoja amžiaus skirtumai, netikrinamos lietuvių kalbos žinios, nevardinami titulai ir moksliniai laipsniai, neafišuojamos profesinės ar visuomeninės pergalės. Čia visi tiesiog bendrauja. Lietuviškai. Žmogiškai. Kultūringai. Išsaugant per daugybę metų prigijusius ritualus, kurie ryškiu lietuvišku šriftu įsirašė į bendruomenės istoriją.
Ritualas prasideda septintą vakaro, kai visi ima burtis nedidelėje restorano kėglinėje. Tradiciškai vieni ridena sunkius kamuolius, kiti gurkšnoja įvairius gėrimus ir šnekasi, treti sugeba sudalyvauti abiejuose procesuose. Iki devynių vakaro visi spėja susirinkti, persimesti, kieno ranka pati taikliausia, o negalintys užtrukti spėja užbėgti, patys pasižiūrėti, kitiems pasirodyti ir vėl išbėgti.
Devintą ritualas pratęsiamas restorano pagrindinėje patalpoje, prie bendro stalo. Sena liaudies išmintis teigia, jog kartu valgantys skanų maistą žmonės nebevalgys vienas kito. Ciuriche lietuviai sugyvena taikiai ir draugiškai turbūt ne dėl ko kito, o dėl čia tradiciškai valgomo populiariausio ciurichiečių valgio „Zürcher Geschnetzeltes“. Tai – skrudintos tarkuotos bulvytės su troškinta veršiena ir inkstukais. Ekspertai sako, jog čia jis gaminamas skaniausiai visame Ciuriche, o specialiai lietuvių susitikimams jis paruošiamas pritaikytas lietuviškam skoniui – iš kiaulienos ir ne taip sūriai, kaip įpratę šveicarai.
Desertui pagal ritualą priklauso burnoje tirpstantis slyvų šerbetas. Žinoma, šie ritualiniai valgiai gali būti laisvai interpretuojami, išbandinėjami įvairūs kiti patiekalų deriniai, bet anksčiau ar vėliau tas Nyčės apkalbėtas pasikartojimo ratas ir vėl apsisuka, nes tai tiesiog labai skanu.
Saulius puoselėja planus ateityje prikalbinti restorano virėjus kursams pas lietuviškų cepelinų virimo ekspertę Ireną iš Bazelio. Turint minty, kad restorano savininkė ir darbuotojai laiko čia susitinkančius lietuvius viena didele gimine ir daugelį vadina vardais, tai visai įtikėtina…
Tikslesnė informacija norintiems pasišildyti prie lietuviškos ugnelės:
Restoranas „Fallender Brunnenhof“, Wehntalerstrasse 98, Ciurichas, telefonas 044 361 28 30
Restoraną lengva pasiekti visuomeniniu transportu: tramvajumi Nr.11 nuo pagrindinės Ciuricho geležinkelio stoties (Hauptbahnhof) važiuoti „Auzelg“ kryptimi iki stotelės „Radiostudio“. Išlipus ir paėjus šiek tiek į priekį, už sankryžos kairėje pusėje iškart matomas kelionės tikslas – restoranas „Fallender Brunnenhof“.