Ciuricho poezijos šventėje išlaikytas puikus masės ir dvasios santykis

Gegužės 20 d. Ciuriche, Seebacho baltų berželių alėjos gale šėlo poetų ketveriukės padovanotas paralelinis lietuviškos poezijos pavasaris.

Skambėjo mąslūs poetiniai pasakojimai apie plaštakos formos debesį ir apie pelę, kuri laižydavosi letenėles mėnesienoje bei, apsimetusi pelėsiais, kikeno duoninėje. (A.Šlepikas).

Kaip pavasario lietus liejosi gaivios, užgaunančios kasdienybėje džiūstančių sielų stygas eilės: ne poetas, tik ligonis / ne medus, tik seilių skonis  / ne dangus, tik dangtis puodo / nesimato, tik atrodo, ne nelaimė – sutapimas / ne skaityta – skaitmeninis / ir ne žodis – tik žokėjus / ne atradus – įtikėjus / ir ne žvėrys, o tik pelės / ne eilėraštis – grybelis. (D.Čepauskaitė)

A. Marčėno poezija, nuo Hamleto sugrįžusi prie karaliaus Lyro, nelauktai sulaukė ypatingo fono – stiprūs žodžiai susipynė su galingais bažnyčios laikrodžio dūžiais į vieną harmoningą dermę. Staiga prapliupo lyti žvaigždėmis, tamsoje nebeliko daiktų, o pasaulis susispaudė… net į linksmą motyvą.

Salės skliautai virpėjo ir nuo keisčiausių karstinių reiškinių garsų, o varnėnų būvio panoramos ištyso per dešimtį metų. Ir dar per penkerius metus. Ir taip net iki Dublino, o gal ir iki Ciuricho. Grakščiai lengvuose šešiaeiliuose aidėjo sparnuotos mintys apie gyvenimą ir teatrą, kinų sieną ir baltaodį, makaroninę buitį ir poeziją, kaip meną mylėti bei pradžioje buvusį žodį. (K.Platelis)

Aidui net baigėsi tušas, pasirašinėjant autografus. Klausytojų pageidavimu, Kornelijus pasidalino eiliavimo proceso / žodžių sukibimo subtilybėmis, o taip pat, „Poezijos pavasario“ rengejų Lietuvoje įgaliotas, perdavė Ciuricho lietuvių bendruomenės literatūros klubo bibliotekai almanachą „Poezijos pavasaris 2010”.

Poetai savo ruožtu apdalinti Šveicarijos lietuvių knygomis „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ su primygtiniu prašymu įminti savo pėdas helvetų federacijos žemėje antrajam šios knygos tomui.

Ilgas valandas trukusį, bet neįtikėtinai trumpu pasirodžiusį vakarą aukštaitiškais žemčiūgais plieskiančiu kūriniu užbaigė Alvydas. Apie Danių, kuris, gavęs miško dovaną žiemkentėlių eliksyro pavidalu, prisipildė tiek jėgos ir graudulio, laisvės ir išminties, kad (beveik) įminė didžiausią paslaptį iš fizikos slėpinių – masės ir dvasios santykį.

Ciuricho poezijos šventėje dalyvių masės ir poezijos dvasios santykis džiugino.

PASIDALINK

Close Search Window