Fribūro didžioji metų šventė nebeįsivaizduojama be lietuviškos dvasios

friburasJau treti metai Fribūro didžiausiame metų renginyje – Fribūro globėjo Šventojo Mikalojaus (Sankt Nikolaus) šventėje tvyrojo lietuviška dvasia.

„Ar lietuviškas stendas toje pačioje vietoje?“ – mūsų klausdavo atsitiktinai sutikti pažįstami.

Kiekvienais metais, gruodžio pradžioje Fribūro miesto globėjas Šventasis Mikalojus kartu su savo ištikimaisiais palydovais Šmucliu bei asilėliu, lydimas šv. Mišelio kolegijos mokinių, leidžiasi į kelionę, kurią baigia, užkopdamas į Fribūro miesto katedrą. Čia jo laukia miestelėnai ir miesto svečiai, gausiai susirinkę pasiklausyti, kokie gi buvo šie metai, kas gero buvo nuveikta miesto bei miestelėnų labui, tačiau ir mažiau pavykę darbai ar poelgiai nepraslysta pro budrias Šv. Mikalojaus akis.

Ši didžiausia miesto šventė – puiki proga susitikti su senais pažįstamais, pabendrauti, atsikvėpti prieš laukiantį Kalėdų maratoną… Šventojo Mikalojaus šventė Fribūre neįsivaizduojama be tradicinės mugės – čia galima išgerti puodelį karštos kvapnios arbatos ar garuojančio, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančio karšto vyno! Tądien miestelėnai būna atsipalaidavę, niekur neskubantys, mielai bendraujantys, po mugę dairosi kartu su šeimomis ar atvažiavusiais giminaičiais.

Šiemet mūsų lietuviškas stendas fribūriečius kvietė puodeliui kvapnios lietuviškos žolelių arbatos, paruoštos pagal garsiosios E.Šimkūnaitės receptūrą, taip pat paragauti lietuviško medaus. „Gėrė arbatą ir gyrė“- taip žmones, besibūriuojančius prie lietuviško stendo, apibūdino atsitiktinai sutiktas lietuvis studentas Tomas, Fribūre studijuojantis pagal „Erasmus“ studijų mainų programą. „Pusę metų gyvenu Fribūre, ir tiek laiko jau negirdėjau lietuviško žodžio. O štai, vidury fribūrietiško šurmulio atradau lietuvišką salelę“- džiaugėsi jis.

Daugelis  fribūriečių, ragavusiųjų lietuvišką arbatą, domėjosi, pagal kokį receptą ji išvirta. Sužinoję, kad tai žolelių mišinys, paruoštas pagal Eugenijos Šimkūnaitės receptą, noriai klausėsi apie Lietuvos žiniuonę. Na, o drąsesnieji su malonumu ragavo jiems dar neregėtų lietuviškų trauktinių: spanguolinės „Bobelinės“ ar „Trejų devynerių“, ir, nepaisant gėrimų stiprumo, žavėjosi lengvu žolelių ir spanguolių skoniu.

„Įdomu būtų paragauti ir cepelinų“- išgirdome ne iš vieno, apsilankiusio mūsų stende. Cepelinų jiems nepažadėjome, tačiau juodos lietuviškos duonos ir šakotis kitais metais – tikrai bus!

PASIDALINK

Close Search Window