Literatūroje galima rasti keletą prof. Juozo Ereto įvardijimų: „Lietuviškasis šveicaras“, „Dviejų tautų šviesuolis“, „Šveicarijos sūnus, Lietuvos patriotas“, „J. Eretas – tarp dviejų pasaulių…“.
Šveicarijos lietuvių bendruomenės senjorams prof. Juozas Eretas yra gerai pažįstamas. Sugrįžęs į Šveicariją, jis dalyvavo ne tik lietuvių Vasario 16-os minėjimuose, Europos lietuvių studijų savaitėse su paskaitomis, bet ir spausdino Šveicarijos laikraščiuose straipsnius, atkreipiančius visuomenės dėmesį į „užmirštuosius baltus“ ir reikalaujančius neužmerkti akių prieš neteisėtą lietuvių ir Pabaltijo kraštų okupaciją, o lietuvius emigrantus, kurie buvo išvaryti iš savo tėvynės ir atsirado tremtyje, skatino nepasinerti į geresnio gyvenimo malones, bet ruoštis sugrįžimui ir darbui Lietuvoje.
Kas paskatino įprasminti J. Ereto nuopelnus Lietuvai?
Pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį, ŠLB aktyvui kilo idėja „perbėgti“ per istoriją ir paieškoti iškilių šveicarų, kurie labiausiai nusipelnė Lietuvai, paliko laiko neišdildomų pėdsakų jos nepriklausomybės ir laisvės byloje, kultūroje, moksle ar mene. Be didelių dvejonių, tiek karo pabėgėlių, tiek vyresnių trečiosios bangos išeivių lūpose pirmiausia pasigirsdavo prof. Juozo Ereto (1896-1984) vardas.
Prof. Juozui Eretui dar gyvam esant, buvo pažymimi jo jubiliejai užsienyje gyvenančių lietuvių straipsniais ir prisiminimais iš Lietuvos laikų, o 75-ojo gimtadienio proga prof. J. Ereto bičiuliai išleido New York’e knygą „Didysis jo nuotykis. Prof. J.Eretas Tarnyboje Lietuvai“ (1972). Lietuvos katalikų mokslų akademijos darbuotojų dėka seminarais ir straipsniais paminėtos prof. J. Ereto 10-osios mirties metinės, o 1996 metais, minint J. Ereto 100-ąsias gimimo metines, jo garbei buvo suruoštos mokslinės konferencijos ir parodos Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Kupiškyje. Iškilmėse dalyvavo trys J. Ereto vaikai, anūkas ir žentas iš Šveicarijos. Savo ruoštu JAV, Australijos ir Šveicarijos lietuviai pagerbė didį šveicarą savo šventiniuose minėjimuose.
Kuo gi prof. J. Eretas nusipelno tokio pasaulio lietuvių pagarbos ir dėmesio?
Į tai galima atsakyti trumpai: meile ir pagarba Lietuvai, lietuviams ir lietuvių kalbai.
Gimęs ir miręs Bazelyje, iškeliavo Juozas Eretas Anapilin, jo paties prašymu, apsuptas lietuviška trispalve, skambant lietuviškiems atsisveikimo žodžiams ir garbės sargyboje budint Vasario 16-os gimnazijos Vokietijoje lietuvių moksleiviams, pasipuošusiems tautiniais rūbais. Išėjo J. Eretas taip ir nesulaukęs Lietuvos išlaisvinimo, kuriam atidavė didžiają savo gyvenimo dalį.
Prof. Juozo Ereto gyvenimo ir veiklos apybraiža nusipelno ne vienos knygos ir yra beveik neįmanoma trumpai jos nušviesti, nenuskurdinant jo įvairialypės asmenybės ir nesumenkinant jo darbų apimties ir reikšmės. Tik labai supaprastinant, būtų galima kalbėti apie tris ryškius vertikalius gyvenimo etapus – Šveicarija (23 metai) – Lietuva (21 metai) – Šveicarija (43 metai), o horizantalioje plotmėje būtų jo akademinė ir mokslinė, žurnalistinė ir kūrybinė bei visuomeninė ir organizacinė veikla. Visos trys horizontalios sritys ėjo persipynusios viena šalia kitos, stebindamos aplinkinius savo produktyvumu, intensyvumu ir kokybe.
- Ereto pažintis su Lietuva prasidėjo studijų (1915-1918) Fribūro universitete metu, kur jis studijavo germanistiką, istoriją ir filosofiją. Tuo metu ten buvo gan didelė lietuvių studentų kolonija, veikė akademinio jaunimo korporacija „Lithuania“ ir Lietuvos informacijos biuras, kuris ruošė ir platino informaciją apie įvykius Lietuvoje ir jos siekius. Lietuviams reikėjo pagalbininko, laisvai kalbančio Šveicarijos kalbomis. Juozas Eretas, paveiktas lietuvių patriotizmo, ėmė mokytis lietuvių kalbos ir domėtis Lietuvos istorija, ir jau 1918 metais parašė didžiulį veikalą (apie 500 psl.) vokiečių kalba „Litauen in Vergangenheit, Gegenvart und Zukunft“ („Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“) (Bern, 1919). Vidiniame puslapyje po antrašte J. Eretas prideda citatą iš Šilerio „Vilhelmas Tellis“: „Wir wollen frei sein, wie die Väter waren“ („Mes norime būti laisvi, taip kaip mūsų tėvai buvo“). Netrukus jis buvo išverstas į prancūzų kalbą.
- Eretas labai susibičiuliavo su žemaičiu Mykolu Ašmiu, kuris, sergantis kaulų džiova, buvo atvykęs ir gydytis, bet ir apsiginti Fribūro universitete daktaro disertacijos. Mykolas Ašmys buvo didis Klaipėdos krašto patriotas, Karaliaučiaus universitetą baigęs šviesuolis. Fribūre jis mokė Juozą Eretą lietuvių kalbos ir jie kartu redagavo žurnalą Litauen. Užklupus ispaniškam gripui, M. Ašmys, jau gulėdamas mirties patale, prisaikdino Juozą Eretą vykti vietoj jo į Lietuvą nors vieniems metams dirbti atkuriamos Lietuvos labui. Eretas pažadėjo… Baigęs Fribūro universitetą ir įgijęs filosofijos mokslų daktaro laipsnį, Juozas Eretas 1919 m. išvyko į Lietuvą vykdyti savo pažado. Ir taip vieneri metai pavirto dvidešimt vieneriais ir tikriausiai būtų jie dar labiau užsitesę, jei ne sovietinė Lietuvos okupacija.
Iš Fribūro – į Kauną
„Pirmas įspūdis mane slėgte prislėgė. Kaunas- tai kietas prabudimas…“, rašė J. Eretas laiške St. Šalkauskiui į Šveicariją.
Tik atvykęs į Lietuvą, Juozas Eretas yra paskiriams Užsienio reikalų ministerijos patarėju, jam pavedama organizuoti spaudos informacijos biurą. Jau 1920 m. balandžio 1d. Eretas įkūrė ELTĄ (Ereto Lietuvos Telegramų Agentūrą) ir buvo paskirtas pirmuoju jos direktorium. Įsteigęs dar keturiolika ELTOS skyrių Lietuvoje ir užsienyje, Eretas iš tarnybos pasitraukė.
1920 m. Lietuvoje kūrėsi Aukštesnieji kursai. Dr. Juozas Eretas buvo pakviestas į jų organizacinį komitetą, o jiems pradėjus veikti, dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Kuriantis Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetui, J. Eretas buvo pakviestas dirbti extraordinariniu profesoriumi ir kurį laiką vadovavo visuotinės literatūros katedrai. Taip pat prisidėjo kuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją, organizavo jos suvažiavimus. Prof. Ereto akademinė veikla tėsęsi iki 1940 metų. Dėstytojaudamas jis paruošė keleta stambių mokslinių darbų, parašė „Vokiečių literatūros istoriją“ (1931), knygą apie jaunąjį Gėtę (1932) ir išsamią studiją „Rėzos santykiai su Goethe“ (1938). 10 metų (1930-1940) buvo Teologijos-filosofijos fakulteto leidžiamo žurnalo „Athenaeum“ redaktoriumi. Apie 1921 metus, Tumo-Važganto prašomas, Eretas atgaivino dar vyskupo M. Valančiaus įkurtą Lietuvių katalikų blaivybės draugiją, įkūrė jų laikraštį „Sargyba“, važinėjo po Lietuvą į draugijos susirinkimus. Sveiką gyvenimo būdą Eretas skatino ir sportu, parašė du sporto vadovėlius, prie sporto organizacijų steigė laikraščius ir juos leido.
1922 metais Juozas Eretas priėmė Lietuvos pilietybę ir įstojo į Krikščionių demokratų partiją. Netrukus buvo išrinktas į II Seimą, bet politinė karjera jo visai nedomino ir nebaigęs kadencijos, Eretas iš jo pasitraukė. Kur kas labiau jį traukė mokslinė ir visuomeninė veikla, ypač organizacinis darbas su jaunimu. Kūrė ateitininkų kopeles, kartu su V. Mykolaičiu-Putinu įkūrė ir globojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto studentų ateitininkų meno jaunimo draugiją „Šatrija“, sėkmingai pertvarkė katalikiškojo kaimo jaunimo sąjungą „Pavasaris“. Eretas pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Pavasarininkų suvažiavimus, į juos susirinkdavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių kaimo jaunimo iš visos Lietuvos ir svečių iš užsienio. Už nepalankius žodžius valdžiai vieno suvažiavimo metu, Juozas Eretas su kitais dviem Pavasarininkais buvo Smetonos valdžios (1932 m.) trims mėnesiams uždarytas į Marijampolės kalėjimą.
Sugrįžimas į Šveicariją
Neaišku, ką dar būtų prof. Juozas Eretas nuveikęs Lietuvoje, jei ne 1940-ųjų sovietinė okupacija. Eretas gerai suvokė, kad yra beprasmiška „pačiam padėti galvą budeliui ant kaladės“. Būdamas laisvas, jis gali daug daugiau Lietuvai padėti ir sėkmingai kovoti už jos laisvę.
1941 metų kovo 22 d., sugrįžęs į gimtajį Bazelį su lietuve žmona Ona Jakaityte Eretiene ir 5 vaikais, Juozas Eretas iš pradžių įsidarbino Fribūro universiteto kancleriu, o nuo 1942 metų iki pensijos 1962 metais dirbo Bazelio miesto gimnazijoje. Jis įsijungė į platesnę švietėjišką veiklą, trylika metų buvo renkamas į Bazelio miesto kantono švietimo tarybą, ruošė ir publikavo studijas įvairiais švietimo klausimais.
Prof. Juozo Ereto lietuviškoji visuomeninė veikla Šveicarijoje įgauna kitą pobūdį. Jis aktyviai įsijungia į Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklą, išrenkamas ŠLB Garbės teismo nariu, skaito paskaitas Vasario 16-os minėjimuose bei Europos lietuvių studijų savaičių metu, susitikinėja su lietuviais kitose šalyse – keliskart apsilanko JAV, Italijoje ir Vokietijoje. Jis drąsiai kalba pavergtųjų Baltijos šalių vardu, įvairiomis progomis skaito paskaitas šveicarams ir kitataučiams apie gėdingą Hitlerio-Stalino paktą ir jo pasekmes.
Išėjęs į pensiją, J. Eretas pasišvenčia plunksnos darbams: parašo savo egzilinę trilogiją ir atskiromis brošiūromis išleidžia Londone: „Tremtis- prakeikimas ar uždavinys“ (1963), „Tremties lietuvis idėjų sukūryje“ (1965) ir „Mažosios valstybės ir tautos“ (1966). Šiuose veikaluose J. Eretas įprasmina tremtį ne kentėjimu, bet pasiaukojamu darbu ir kūryba, ruošimusi grįžimui į Tėvynę. Pirmoje trilogijos brošiūroje J. Eretas rašė: „Tikras kūrėjas savo jėgų svorį jaučia savyje ir dėl to kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur jis pats yra… Kad emigrantai tikrai gali nuveikti didelius darbus, atlikti epochinius žygius, sukurti net pasaulinės reikšmės veikalus, tai parodo daugybė garsių pavyzdžių… Iš viso yra idėjų, kurios užgimsta tik svetur, priverstiniame ar pasirinktame egzilyje . Klaidinga tad manyti, jog tremtis esą tik nekūrybiško nusiminėlio sinonimas“ (psl.12). Straipsnio gale J. Eretas jau atvirai klausia skaitytojo: ar nebus tremtis kūribingiems lietuviams proga atlikti darbus, kurių dabar negali atlikti lietuviai savo okupuotoje šalyje? Ir todėl ar tik nebus tremtis jiems Dievo skirta dovana?
1970 metais Bazelyje išeina 40 psl. knygelė „Baltisches Schicksal“, kurioje yra keturi rašiniai, ankščiau skelbti Ciuricho ir Bazelio spaudoje. Juose Juozas Eretas išaukština Baltijos tautas, jų išskirtinę istoriją ir kalbą ir teigia, kad jos tikrai nusipelno Europos valstybių solidarumo ir palaikymo. Šį veikalą J. Eretas dedikavo savo žmonai lietuvei Onai Jakaitytei-Eretienei (1898-1954), kuri buvo Baltų sielos įsikūnijimas ir kurios likime buvo jos visos tautos tragizmas. „Po to, kai ji atidavė atstatomai Tėvynei visas savo jėgas, beliko jai tik tremtis, kuri nieko daugiau negalejo duoti, kaip kapavietę laisvoje žemėje“ (aut. vert.).
1973 metais, J. Eretas vėl beldžiasi į laisvų pasaulio valstybių sąžinę su veikalu „Die vergessenen Balten“ ( „Užmirštieji baltai“. Pirmąkart brošiūra išleista lietuvių kalba Kaune 2001m.). Jo dedikacijoje prof. Juozas Eretas užrašo: „skiriama mano Baltijos draugams,- tiems, kurie Tėvynėje be laisvės ir tiems, kurie laisvėje be Tėvynės“.
Taigi, kas buvo prof. Juozui Eretui Lietuva ir kas Lietuvai buvo Juozas Eretas?
Prof. Juozui Eretui Lietuva buvo antroji Tėvynė, kurios kūrimui ir atstatymui jis atidavė gražiausius savo metus, kur jis subrendo kaip mokslininkas ir žurnalistas. Mano akimis, Juozas Eretas tapo lietuviu, nes sugrįžęs į Šveicariją, į savo tikrąją Tėvynę, jis jautėsi pats tremtiniu ir labai suartėjo su kitais to paties likimo lietuviais Šveicarijoje. Visi jo darbai liudija meilę mūsų kraštui ir žmoniems, didžiulę pagarbą išskirtinei jos kalbai. Juozas Eretas – tai laisvo pasaulio demokratinių ir krikščioniškų vertybių skleidėjas, sąžinės žmogus, tęsintis pažadą mirštančiam bičiuliui, nepabūgęs sunkumų ir nepriteklių, kūrė Lietuvoje naujas valdymo ir veiklos struktūras, švietė jaunimą, blaivino tautą. O kai gyvenimo kreivė staigiai pasisuko nenumatytu kampu, jis nepasidavė, ir savo darbu ir kūryba toliau kovojo už pavergtų ir okupuotų tautų ir žmonių laisvę.
Dr. J. Girnius yra pasakęs: „Visu savo likimu prof. Juozas Eretas taip sutapo su mumis, kad per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mūsų tautą, kad tikrai tapo savuoju“.
Prof. dr. Juozo Ereto nuopelnai įvertinti Lietuvoje
Lietuvių tauta neužmiršo patrioto prof. Juozo Ereto. 2001 metais Lietuvos dailininkas A. Šakalys sukūrė prof. Juozo Ereto atminimui pašto voką ir ženklą. Tais pačiais metais Kaune, VDU Katalikų Teologijos fakulteto skerelyje buvo pastatytas ir pašventintas koplytstulpis, skirtas „Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbudžių Onai Jakaitytei – Eretienei (1898-1954) ir Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui – Jakaičiui (1896-1984), o 2006 metais, pažymint Juozo Ereto 110-ąsias gimimo metines, ant Rotušės g. namo nr. 23/2 Kaune, kuriame 1932-1937 metais gyveno Eretų šeima, atidengta atminimo lenta prof. dr. Juozo Ereto nuopelnams Lietuvai pagerbti.