DIANOS BRUNNER įspūdžiai iš 2025 m. Nepriklausomybės atkūrimo dienos šventės Ciuriche:

Man ausyse vis dar skamba lietuviškos dainos ir pokalbių trumpi fragmentai, vis dar regiu šventiškai pasipuošusias ir pasipuošusius, su trispalvėmis ar gintarais ant kaklo; jaučiu švelnius patapšnojimus „Na, kaip tu”, „kaip gražiai atrodai”, „senai matyta!”; kas į ausį nedrąsiai prisipažįsta vėl plasnojančius drugelius pilve jaučiantis; kas su kovo 8-tąja sveikina; prie stalo sėdintys vienas kitą palaiko, sakydami „Nebijok, po 50 jokie apribojimai nebegalioja”; klausausi visų ir tiesiog mėgaujuosi.

Nuėjusi į virtuvę papuolu į tokį linksmą būrį žemaitiškai klegančių, širdis tiesiog sąla, kaip jos ten draugiškai darbuojasi pjaustydamos, maišydamos, tarkuodamos, dėliojančios, tą ar aną paskanindamos, ech, galvoju, reiktų čia atskiro filmo apie jas, vien dėl kalbos skambesio!

Paskui išrieda šilto ir šalto maisto vagonėliai į šventinę, pavasariu kvepiančią salę, visi stojasi tvarkingai į eilę, ir rankos tiesiog nesilaiko, akys nori ir silkės, ir mišrainės, ir burokėlių, ir morkų salotų, tada dar duonos su šprotais, tada balandėlių, tada kugelio su daaaug spirgų ir padažo…

O desertų stalas tiesiog pats kvietė ateiti, vėl akys kabinosi ir už to, ir už to, pilvas jau pilnas, bet tai negi neparagausi, nežinia, kada vėl taip skaniai pavalgyti galėsi…

Galvoju, kaip čia gerai šiemet pasitaikė su ta kovo 8-tąja, mūsų šventė tokia moteriška su „Upe” ir „Rasa”, ir dar moteriška bendruomenės valdyba; na taip taip, buvo ir vyrų! Ir gaminančių, ir dainuojančių, ir sveikinančių. Vienas jau lyg ir cepelinu prižadėjo sekančiais metais pagaminsiąs.

Smagi buvo šventė, su dainomis, šokiais, dviejų iškilių Lietuvos menininkų – M. K. Čiurlionio ir J. Marcinkevičiaus susitikimu spektaklyje- koncerte „Šventame MIŠKE šventa KATEDRA“, tada vėl šokiais, šventė ir su linksmomis, ir su rimties, susikaupimo akimirkomis.

Didelis ačiū valdybai ir visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo užkulisiuose, nes padedančių rankų reikia tikrai daug!

Prieš išeinant dar užbėgu į virtuvę su merginomis atsisveikinti, o ten viena ir klausia „A tava vyrs kugelį ėd?” „Ėd, i da kaip ėd!”- sakau, ir imu kiek duoda, nesakau, kad neėd, nes gi pati labai noriu. Nuoširdus ačiū!

P.S. Diana nepaminėjo, kad ji pati ir fotografavo šventę, ir dekoravo šventės salę nuostabiausiomis tautiškų spalvų gėlėmis. Ačiū jai!