Portale „Naujasis Židinys-Aidai” – Fribūre rastos vėliavos istorija.
Netikėtai, visiško atsitiktinumo dėka Šveicarijoje, Fribūro universitete buvo atrasta neįprasta vėliava. Kadangi ant jos puikavosi Vytis, radinys tiesiogiai nebuvo susijęs su Šveicarijos Konfederacija, ir tai suglumino vėliavos atradėją prof. Ursą Altermattą, kuris savo tyrimui ieškojo visai kitos – vietinės studentų organizacijos vėliavos. Vėliavą su Vyčiu profesorius ilgą laiką saugojo savo darbo kabinete, o vėliau, tapęs Fribūro universiteto rektoriumi (2003–2007), laikė rektorate. Keičiantis valdžioms, nebeliko kam jos saugoti, todėl pradėta domėtis ir ieškoti tikrųjų vėliavos ištakų ir kam būtų galima ją perduoti. Šią problemą padėjo išspręsti Šveicarijoje gyvenanti ir Fribūro universitete dėstanti Mantė Lenkaitytė-Ostermann.
Tačiau kodėl būtent Fribūre ir jame esančiame universitete atsidūrė šis unikalus objektas? Atsakymo galime ieškoti paties universiteto istorijoje. 1899 m. įkurtas Fribūro universitetas iš karto patraukė iš tolimos Lietuvos (tuo metu buvusios carinės Rusijos sudėtyje) pirmuosius studentus – lietuvius intelektualus katalikus, kunigus ir pasauliečius. Ilgą laiką tai buvo vienas iš centrų, kuriame studijavo karta, padėjusi statyti pirmąją Lietuvos Respubliką (Jurgis Matulaitis, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Totoraitis ir daugelis kitų). Universitete taip pat susikūrė lietuvių organizacija „Rūta“, vėliau pervadinta į „Lituania“1, kurios nariai nuo 1922 m. turėjo savo vėliavą – sidabrinį Vytį raudoname fone iš vienos pusės, o iš kitos – saulės formos kryžių su užrašu Omnia instaurare in Christo („Visa atnaujinti Kristuje“).
Laikas tarp vėliavos ištakų paieškų ir pirmosios parodos prabėgo neįtikėtinai greitai, ir jau 2019 m. kovo 29 d. Fribūro universitete buvo atidaryta paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai“, kurios metu pristatytas ir parodos organizatorių ką tik parengtas katalogas2. Šventę sudarė kelios dalys. Pirmojoje dalyje įvyko trumpa konferencija, kurią moderavo universiteto prof. Claude‘as Hauseris. Lenkaitytė-Ostermann perskaitė pranešimą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, o Monika Šipelytė, kalbėjusi apie lietuvius Šveicarijoje Pirmojo pasaulinio karo metais ir jų įkurtas organizacijas, pristatė ryškiausias to meto asmenybes, tarp jų Juozą Gabrį, Vladą Daumantą, Juozą Purickį ir Antaną Steponaitį. Konferenciją užbaigė šios apžvalgos autorius, perskaitęs pranešimą apie Joną Totoraitį ir to meto universiteto akademinę aplinką.
Vėliau renginys persikėlė į ekspozicijos erdvę, kurioje įvyko oficialus parodos atidarymas. Jo metu ypač jaudinančią kalbą pasakė prof. Altermattas, prisiminęs visą vėliavos atradimo istoriją ir pasidalinęs dviprasmiškais jausmais: liūdesiu dėl to, kad jo radinys paliks Fribūrą, bet kartu ir džiaugsmu, kad vėliava sugrįš į Lietuvą (kur ir buvo pagaminta3). Pati parodos ekspozicija4, nors ir kukli, buvo itin jauki, kviečianti lankytojus prieiti ir domėtis. Ją sudarė trys dalys: aplink stovėjo specialiai pagaminti stendai prancūzų ir vokiečių kalbomis su svarbia, bet nepertekline informacija apie lietuvius, veikusius ir studijavusius Fribūro universitete; tarp stendų slėpėsi kelios vitrinos, kuriose lankytojai galėjo išvysti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Fribūre parašytas ir išleistas lietuvių disertacijas5, įvairias nuotraukas (ypač svarbi ir išraiškinga – 1922 m. vėliavos šventinimo ceremonijos nuotrauka, kurioje šalia lietuvių matyti ir kitų šveicarų studentų organizacijų-korporacijų nariai), daiktišką palikimą – ar tai būtų knyga, ar Mykolaičio-Putino parašas studentų knygoje. Galiausiai, pačiame ekspozicijos viduryje, minėtų eksponatų apsuptyje stovėjo ir pati parodos „kaltininkė“ – „Rūtos-Lituanios“ studentų draugijos vėliava, tarsi tiltas, jungiantis materialųjį ir dvasinį lietuvių palikimą. Specialiai apšviesta vėliava traukė ne tik ekspozicijos atidarymo svečius, bet ir pro šalį einančius žmones, mat puikiai matėsi iš lauko, ypač tamsiuoju paros metu. Gal tik gaila, kad vėliavą dėl ją saugojusios specialios stiklinės vitrinos lankytojai galėjo pamatyti tik iš vienos pusės.
Lygiai po pusės metų paroda buvo pristatyta ir Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, bet tai nebuvo identiška ekspozicija, nes skyrėsi tiek išdėstymu, tiek informacija ir bendra kompozicija, nors pagrindiniu akcentu išliko „Rūtos-Lituanios“ vėliava. Parodos atidarymas įvyko rugsėjo 27 d., jo formatas buvo panašus į šveicariškąjį, tik šįkart savo mintimis ir atradimais dalijosi kiti parodos kuratoriai (taip pat prisidėję prie katalogo leidimo). Konferencijos metu iš Fribūro atvykęs prof. Hauseris trumpai pristatė universiteto istoriją (1889–2019), pirmiausia akcentuodamas tai, kodėl reikėjo tokio universiteto ir kaip jis keitėsi nuo įkūrimo iki šių dienų. Vykintas Vaitkevičius klausytojus supažindino su XIX a. Vakarų Europoje studijavusiais lietuviais, tokiais kaip Antanas Baranauskas ir Pranciškus Albinas Simonas, kurių dėka vis daugiau lietuvių kunigų vyko studijuoti į Fribūro universitetą, apie „slaptas“ jų studijas, prisidengiant slapyvardžiais (mat iki 1905 m. gauti pasą ir kirsti Rusijos imperijos sienas buvo beveik neįmanoma). Apie 1899–1915 m. veikusią studentų draugiją „Rūtą“, vėliau pervadintą į „Lituania“, tuo siekiant pabrėžti jos narių tautybę, pasakojo Algimantas Katilius. Konferenciją užbaigė Justinas Dementavičius, aptaręs „Lituanios“ gyvavimo etapą 1915–1934 m.
Visi renginio dalyviai ir klausytojai buvo pakviesti į ekskursiją po parodą, kurioje jie buvo supažindinti su parodos koncepcija, istorija ir, žinoma, su svarbiausiu eksponatu – „Rūtos-Lituanios“ draugijos vėliava, kuri nuo šiol bus saugoma Bažnytinio paveldo muziejuje. Kaip minėta, parodos koncepcija šiek tiek skyrėsi nuo šveicariškosios: septyni stendai sustatyti eilės tvarka, kaip domino kaladėlės, su įvairia informacija apie pagrindinius lietuvių veikėjus ir pačią organizaciją. Lankytojai galės pamatyti didelę atvirukų, kuriuos bičiuliai siuntė Vladui Dzimidavičiui-Daumantui, kolekciją, Mykolaičio-Putino studijų metu sukurtus eilėraščius ar paties Daumanto nupieštus dėstytojų šaržus. Šis palikimas tikrai padeda pajusti visapusišką lietuvių studentų gyvenimą Šveicarijoje.
Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai“ puikiai ir natūraliai įsiterpia tarp auksu tviskančios nuolatinės ekspozicijos ir tarp itin svarbių kultūrinių renginių, susijusių su modernios Lietuvos istorijos bei jos ištakų aktualizavimu pastaraisiais metais (ypač minint valstybės atkūrimo šimtmetį). Svarbus yra ne tik artefaktas (vėliava), bet ir lietuvių studentų istorijos, veikla ir gyvenimai XIX–XX a. sandūroje. O paskaičius „Rūtos“ draugijos kroniką, ne taip labai ir skiriasi anų ir šių laikų studentų svajonės, ambicijos, pokštai, artimas ryšys su profesoriais ir, žinoma, glaudus santykis su savo Alma mater: „Norus6 padėkavojo Friburgui už simpatiją, kokią lietuviai jame rado, išreiškė prisirišimą ir dėkingumą universitetui ir ant galo prašė savo draugus gerti ant sveikatos universiteto rėdytojams ir ant pasisekimo universitetui“7.
1 Plačiau apie šią organizaciją žr. Algimantas Katilius, „Fribūro lietuvių studentų draugija „Rūta““, in: Kintančios Lietuvos visuomenė: Struktūros, veikėjai, idėjos: Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Tamaros Bairašauskaitės 65-mečio sukakčiai, sudarytojai Olga Mastianica, Virgilijus Pugačiauskas, Vilma Žaltauskaitė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 497–508; Algimantas Katilius, „Fribūro universiteto lietuvių studentų „Rūtos“ draugijos kronika“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2016, t. 39, p. 225–327.
2 Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai = Spiritual children of Fribourg: Lithuanians at the University of Fribourg and their importance for Lithuania, parodos katalogas, sudarė Kamilė Jagėlienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2019. Parodos kuratoriai: Mantė Lenkaitytė-Ostermann, Justinas Dementavičius, Claude Hauser, Kamilė Jagėlienė, Algimantas Katilius, Monika Šipelytė, Vykintas Vaitkevičius.
3 Vėliavos idėjos autorius – kun. Jonas Navickas.
4 Trumpa parodos atidarymo apžvalga su nuotraukomis: https://www3.unifr.ch/alma-georges/articles/2019/les-etudiants-lituaniens-enfants-spirituels-de-fribourg.
5 Pavyzdžiui, Totoraičio disertacija apie pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263.
6 Totoraičio slapyvardis.
7 Algimantas Katilius, „Fribūro universiteto lietuvių studentų „Rūtos“ draugijos kronika“, p. 293.