Šimtmečio minėjimo programoje didžiausias dėmesys yra skiriamas valstybės kūrėjų įamžinimui ir ypač Vasario 16-osios Akto signatarų pagerbimui, tarp jų ir pirmajam atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentui Antanui Smetonai.
Viena centrinių figūrų apžvelgiant Lietuvos valstybės atkūrimo ir tarpukario laikotarpį, nors ir labai prieštaringai vertinamas Lietuvos ir užsienio lietuvių, yra Antanas Smetona. Vieniems atrodo, kad jis nusipelnė Lietuvai daug daugiau nei mes esame linkę pripažinti, kiti – smerkia jį už Lietuvos Respublikos sunaikinimą, autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926 m., bei už tai, kad Lietuvos okupacijos akistatoje paliko šalį ir pasitraukė į Vakarus.
Tiesa, iki šiol A.Smetonos vaidmuo daugiausiai būdavo analizuojamas politinėse biografijose, tad ir vertinimai tapo panašūs. Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau publikacijų, kurios gilinasi į A. Smetonos kaip visuomenininko, publicisto, vyro ir tėvo portretus. Jais siekiama išplėsti pirmojo Lietuvos Prezidento paveikslą, kuris, tapęs visapusiškesniu, galbūt atsvers kritišką požiūrį į jį, kaip į politiką.
Kalbant apie užsienio šalių įtaką ir reikšmę atkuriant ir išlaikant nepriklausomą Lietuvos valstybę, Šveicarijos vardo neįmanoma apeiti. Kai kurie faktai nėra plačiai žinomi arba yra nelaikomi svarbiais. Šiame straipsnyje į Lietuvos ir Šveicarijos sąsajas pažvelgsime per pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos ir jo šeimos viešnages. O jų buvo net keletas – skirtingais laikotarpiais ir skirtingais tikslais. Žiūrint iš laiko perspektyvos, atrodo net paradoksalu ir lemtinga, kad A. Smetonos politinis saulėtekis ir saulėlydis siejosi su šia šalimi. Smetonų šeimai, kaip ir daugeliui kitų tarpukario Lietuvos inteligentų, Šveicarija buvo saugaus prieglobščio sala, vakarietiško aukšto lygio mokslo valstybė ir XX a. pirmoje pusėje aukštus standartus pasiekusi gydymo ir poilsio šalis.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su šeima: žmona ponia Sofija, sūnus Julius, dukra Marija Smetonaitė Valušienė, žentas pulkininkas Aloyzas Valušis. Kaunas, 1934 m. Fotostudija „Zinaida“. LCVA.
Antano Smetonos dalyvavimas Lozanos ir Berno konferencijose 1915-1918 m.
Pirmo pasaulinio karo metais daug lietuvių buvo atsidūrę už Lietuvos ribų ir svetur įkūrę įvairias visuomenines politines organizacijas, kėlusias Lietuvos ateities klausimą. Juozas Gabrys -Paršaitis (1880-1951 m.) – vienas ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų Vakarų Europoje – 1915 m. iš Paryžiaus į Lozaną perkėlė Lietuvių Informacinį biurą (L.I.B.), ten veikusį nuo 1911 metų, ir leido keletą informacinių leidinių apie Lietuvą svarbiausiomis Europos kalbomis (1). J. Gabriui buvo svarbu per spaudinius parodyti Europai ir pasauliui, kad lietuvių tauta yra gyva ir kad ji skiriasi nuo kitų tautų (rusų, lenkų, vokiečių), yra sąmoninga ir pasiruošusi savarankiškai tvarkytis. Kita J. Gabrio iš Paryžiaus į Šveicariją perkelta organizacija buvo Pavergtųjų tautų sąjunga, per kurią pavergtos Europos tautos, įskaitant ir Lietuvą, reikalavo tautų apsisprendimo teisės. J. Gabrys jautė, kad po karo turi keistis Europos žemėlapis ir naujajame turi atsirasti Lietuvos valstybė (1, 75). Tam reikėjo telkti pasaulyje išsibarščiusias lietuvių politines ir visuomenines jėgas ir palaikyti pastovų ryšį su Lietuvoje likusiais tautinio atgimimo veikėjais, kviestis juos į laisvąją Šveicariją, organizuoti konferencijas.
Pirmoji Lozanos lietuvių konferencija buvo suorganizuota 1915 m. rugpjūčio 3-4 d. Į ją iš Lietuvos buvo pakviesti Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir Steponas Kairys. Nors pagrindinis klausimas buvo nuo karo nukentėjusių Lietuvos gyventojų šelpimas, nebuvo aplenkti ir politiniai klausimai. J. Gabrys siūlė Šveicarijoje kurti Lietuvių Tarybą, kuri galėtų kalbėti lietuvių tautos vardu. Į šią Tarybą turėjo įeiti lietuvių tarybų, įsikūrusių Lietuvoje, Amerikoje ir Rusijoje, atstovai. Nuo šios konferencijos prasidėjo lietuvių veikimas kartu Lietuvos ateičiai. 1916 m. buvo įkurta Aukščiausioji lietuvių tautos taryba Šveicarijoje.
J. Gabrys, kaip Pavergtųjų tautų sąjungos generalinis sekretorius 1916 m. birželio 27-29 d. Lozanoje surengė Pavergtųjų Europos tautų kongresą, į kurį buvo pakviesti 23 tautų atstovai. Iš Lietuvos vėl atvyko A. Smetona, J. Šaulys ir S. Kairys. Juos atlydėjo baronas von Ropp’as. Vilniečiams išvykstant į kongresą, vokiečių Ober-Ost`o valdžia prisakė net neužsiminti jame apie Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia ko galėsią reikalauti – autonomijos Vokietijos ribose. Bet iš Amerikos atvykę lietuvių delegatai buvo už nepriklausomybės Lietuvai reikalavimą (1, 181). Kongrese perskaitytoje lietuvių deklaracijoje pirmą kartą visam pasauliui buvo paskelbta, kad lietuvių tauta sieks „neprigulmybės“ (nepriklausomybės). Po šia deklaracija pasirašė 6 lietuviai, bet tarp jų nėra A. Smetonos pavardės. Tarp žinomų pavardžių yra Jonas Surgantas. Tai buvo A. Smetonos slapyvardis. Ši deklaracija po kongreso buvo pasiųsta visoms Europos ir Amerikos vyriausybėms. Vilniečiams sugrįžus namo, vokiečių valdžia už instrukcijų nesilaikymą suėmė J. Šaulį ir S. Kairį, o A. Smetoną atidavė policijos priežiūron (1, 215).
Pasinaudojęs galimybe susitikti, lietuvių tautinis aktyvas iš Lietuvos, Amerikos ir Šveicarijos iškart po Tautų kongreso surengė Trečiąją Lozanos konferenciją (Antrojoje Lozanos konferencijoje lietuvių iš Vilniaus nebuvo). Joje Amerikos ir dalis Šveicarijos lietuvių bandė pralaužti Vilniaus lietuvių skepticizmą, kad yra įmanoma ir reikia siekti ne autonomijos, o nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Šie politiniai pasitarimai buvo slapti ir priimtos rezoliucijos neskelbtos.
1917 m. lapkričio 2- 12 d. lietuviai vėl buvo kviečiami Šveicarijon pasitarimui. Tai Ketvirtoji Lozanos ar tariamoji Antroji Berno konferencija. Į šią konferenciją atvyko jau didesnė delegacija iš Lietuvos. Be A. Smetonos, J. Šaulio ir S. Kairio, atvyko dar du Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai: kun. Justinas Staugaitis, kun. Alfonsas Petrulis ir svečio teisėmis kun. Jonas Mačiulis Maironis. Konferencija vyko Villa Messidor Lozanoje. Konferencijos pagrindiniai klausimai buvo susiję su politine Lietuvos ateitimi. A. Smetona ir šioje konferencijoje nematė galimybės realizuoti Lietuvos nepriklausomybės. Jo nuomone, reikėjo „numatyti ir kitokius politinio egzistavimo galimumus“ (1, 298). Kad būtų šiai konferencijai suteikta daugiau svorio, buvo nutarta suorganizuoti posėdį Berne, kuriame buvo galutinai priimtos visos rezoliucijos. Jos liko datuotos 6.XI ir visa konferencija pavadinta Antrąja Berno konferencija.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, bet Ober-Ost`as jo nepripažino, iškėlė sąlygas susaistyti Lietuvą su Vokietija įvairiomis konvencijomis. Kairysis sparnas pasitraukė iš Tarybos, o atramos Lietuvoje nebuvo, nes dar nebuvo sušauktas Steigiamasis Seimas. Reikėjo būtinai dar vienos konferencijos Šveicarijoje.
1918 m. rugsėjo 5-16 d. įvyko Penktoji Lozanos konferencija. Iš Lietuvos atvyko Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir Martynas Yčas. Čia įvyko didžiuliai ginčai, nes po Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo, Lietuvos Tarybos nariai nebesutiko suteikti Šveicarijos organizacijai jokios politinės galios. Tai buvo paskutinė Lozanos/Berno konferencija. Vėliau Lietuvos Taryba pati įsteigė savo atstovybę Berne.
Per visas lietuvių konferencijas Šveicarijoje A. Smetona pasisakė taip, kaip ir paskutinę minutę prieš pasirašant Nepriklausomybės Aktą Vilniuje, t.y. susieti Lietuvos ateitį su Vokietija, ir netikėjo realia galimybe atkurti nepriklausomos Lietuvos valstybę.
Sofijos Smetonienės su vaikais emigracija į Šveicariją 1919 metais
Jaunoje Lietuvos valstybėje buvo daug gresiančių pavojų, gąsdino tiek išorės priešai, tiek ir neramumai šalies viduje. A. Smetonai, kaip Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkui, užsienio šalyse reikėjo ieškoti pagalbos ir paramos Lietuvai, tad jis saugumo sumetimais išsiuntė savo šeimą ilgesniam laikui į Šveicariją. Sofija Smetonienė su keturiolikmete dukra Marija ir šešemečiu sūnumi Juliumi išvyko iš Lietuvos 1919 m. sausio mėnesį. S. Smetonienė su sūnumi gyveno Lozanoje, o duktė Marija – tęsė mokslus Fribūre vienuolių uršuliečių prižiūrimoje mergaičių gimnazijoje „Academie St. Croix“ . Pats emigracijos faktas nėra naujas, bet dr. Ingrida Jakubavičienė biografinėje monografijoje apie seseris Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę išleistoje 2014 m. (2) pateikia naujos archyvinės medžiagos ir ištraukų iš to meto šeimos susirašinėjimo, kurios atskleidžia Smetonų šeimyninius santykius ir jų bendravimą.
1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmininko (nuo 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės prezidento) Antano Smetonos šeima: žmona ponia Sofija, dukra Marija ir sūnus Julius. Lozana, Šveicarija, 1919 m. Fotografas nenurodytas. LCVA.
Viename laiške duktė Marija tėvui rašė: „Brangus Tėtyte! Aš Tėtės labai pasiilgau ir man labai gailu, kad negalėsiu lig kitų vakacijų grįžti Lietuvon. Dabar aš gyvenu per vakacijas pas Mamą Lozanoj, žiemai aš turėsiu sugrįžt uršuliečių bendrabutin. /…/ Bučiuoju Tėtę labai, labai Marutė“ (2, 64). S. Smetonienė taip pat ilgėjosi vyro ir dažnai rašė jam laiškus, kreipdamasi: „Brangus Ante“, „Mano Antyte“, o laiško pabaigoje pasirašydavo „Tavo žmona“.
1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Sofija, gyvendama emigracijoje, staiga tapo Prezidento žmona. Laiške vyrui ji rašė: „Niekam aš nesakau, kad esu prezidentienė, o kai mane paklausia ar ne giminė man Lietuvos prezidentas, pasakau, kad pas mus Lietuvoj daug yra Smetonų ir aš jo nepažįstu, nors ir esu girdėjus apie jį (mat laikraščiuose buvo Smetona Lietuvos prezidentas)“ (2, 66).
Sofija rašydavo savo vyrui gan dažnai ir ne tik asmeniniais reikalais, bet prašydavo ir „kuo daugiau ir tiktai tikrų žinių“ iš Lietuvos gyvenimo. Ji aktyviai talkino savo seseriai Jadvygai Chodakauskaitei, kuri buvo Lietuvos Tarybos atsiųsta į Berną prižiūrėti Lietuvos informacijos biurą.
A. Smetonos laiškų iš tų metų išlikę yra nedaug, bet vienas – sūnui Juliui, labai iškalbingas: „Juliuk, aš labai džiaugiuosi, kad Tu esi sveikas ir greitas, ir kad Tu jau savo ranka moki parašyti laišką. Norėjau, kad Tu su mama, ilgiau dar pagyventum Šveicarijoje ir ten Lozanoje paežery tarp aukštų kalnų pabūtum. Bet aš gal neturėsiu Jum tiek daug pinigų. Lietuvoje mat pigiau gyventi. Dievas duos, netrukus pasimatysim. Laukiu pargrįžtant. Pasakyk Mamai, kad tau nupirktų kaliošėlius ir šiltų drabužėlių. Mat Kaune rudenį bus šlapia ir žiemą šalta. Tegu ir Mama save apsirūpina šiltesniais rūbais; Kaune bus sunku jų gauti. Bučiuoju Tave labai – labai ir laukiu pargrįžtant Lietuvon. Tavo tėtė Antanas. Pasveikink nuo manęs Teresę“ (2, 71).
Išbuvusi beveik visus metus Šveicarijoje, 1919 m. lapkričio mėnesį S. Smetonienė su sūnumi sugrįžo į Lietuvą. Duktė Marija liko dar pora metų Fribūre baigti gimnazijos.
Bernas – tranzitinė stotelė pakeliui į emigraciją JAV
1940 metų birželio viduryje sovietų kariniams daliniams artėjant prie laikinosios sostinės, Prezidentas A. Smetona nusprendė su šeima pasitraukti į Vakarus. Valstybinę sieną jie kirto pasienio poste Kybartuose. Pasieniečiai, gavę įsakymą sieną uždaryti, nenorėjo Prezidento išleisti, tad jis buvo nelegaliai pervestas per Lieponos upelį į Vokietijos pusę. Čia Prezidentas Smetona paprašė leidimo likti Vokietijoje. Likusi šeima – žmona, dukra Marija su vyru, sūnus Julius su žmona ir metukų sūnumi, galėjo prisijungti tik paryčiais jau vėl atidarius sieną.
Iš pradžių Smetonoms buvo leista apsistoti prie Mozūrų ežerų prie Augsburgo, kur šeima praleido du mėnesius. A. Smetonos laisvė buvo suvaržyta. Jis suprato, kad yra neprašytas svečias Vokietijoje, todėl ieškojo kitos šalies ilgesniam apsistojimui. Norėjo likti Europoje, tačiau neatsirado nei vienos šalies, kuri sutiktų jį priimti (3). Pagaliau šeima nutarė emigruoti į JAV. Gavus leidimą vizoms į JAV, Smetonų šeimai reikėjo laukti kitų tranzitinių šalių vizų ir tvarkytis kelionių formalumus. Laukti jie nutarė Šveicarijoje. 1940 m. rugsėjo 19 d. Sofija ir Antanas Smetonos atvyko į Berną ir čia pragyveno iki lapkričio 26 d.
Smetonos Berne gyveno labai kukliai, viename kambarėlyje. Šveicarai nenorėjo, kad A.Smetona liktų šalyje. Net Lietuvos pasiuntinybės prašomi, jie labai nenoriai suteikdavo prezidentui maisto korteles.
Berne A. Smetona parašė savo atsiminimus „Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos“. Čia jis ne kartą susitiko su Lietuvos diplomatais Petru Klimu, Jurgiu Šauliu, Kaziu Škirpa ir Edvardu Turausku aptarti Lietuvos reikalų. Diplomatai prikalbino A. Smetoną atgaline 1940 m. birželio 15 d. data pasirašyti vadinamuosius Kybartų aktus (4). Kybartų aktai buvo pasirašyti lapkričio 23 d., o lapkričio 26 d. Smetonos išvyko į Portugaliją, iš kur po poros savaičių išplaukė į Pietų Ameriką. Niujorką Smetonos pasiekė 1941 m. kovo 10 d.
Po ilgų klajonių Jungtinėse Amerikos Valstijose Smetonos apsistojo Klyvlende. 1944 m. sausio 9 d. per gaisrą savo namuose A. Smetona nelaimingai žuvo. Šią tragediją ir šiandien šeimos palikuonims primena apdegusi, bet išgelbėta A. Smetonos vaikų nuotrauka iš saugios Šveicarijos 1919 metais.
Smetonų šeimos relikvija – vaikų Marijos ir Juliaus portretas, apdegęs per gaisrą. Lozana, 1919 m. V. J. Smetonos archyvas. (ši nuotrauka publikuojama Ingridos Jakubavičienės knygoje „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė”, Versus aureus, 2014)
Nežiūrint prieštaringų politinės A. Smetonos veiklos vertinimų, yra neginčijama, kad Lietuvos Respublikos pirmasis Prezidentas ir jo šeima yra palikę ryškius pėdsakus Šveicarijos žemėje. Jis pats čia su kitais tautinio atgimimo aktyvistais brandino nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją, o šeima – rado saugų prieglobstį ne tik 1919 m., bet ir pakeliui į JAV, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota ir prarado tai, ko penkiose Lozanos konferencijose buvo siekta.
Straipsnio autorė – Jūratė Caspersen
Šaltiniai:
- Juozas Gabrys-Paršaitis. Tautos sargyboj. Versus aureus leidykla, 2007. Sudarymas, įvadas ir komentarai Lino Salduko, 2006.
- Ingrida Jakubavičienė. „SESERYS Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“. Versus Aureus, 2014
- Ingrida Jakubavičienė, Istorijos puslapiai: kaip A. Smetona prezidentavo pasitraukęs iš Lietuvos, www. kauno. diena.lt/ 2014-08-17
- Kybartų aktai. Vienu aktu Prezidentas neva atleido Ministrą Pirmininką Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų ir nauju Ministru Pirmininku paskyrė Stanislovą Lozoraitį. Antru aktu, Prezidentas pavedė Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui Prezidentą pavaduoti. Buvo tikėta, kad esant reikalui, remiantis šiais aktais bus galimybė sudaryti egzilinę Vyriausybę, kuri galėtų atstovauti Lietuvos Respublikai, buvusiai iki 1940 m. birželio 15 d.
- Alfonsas Eidintas Antanas Smetona.Politinės biografijos bruožai. Vilnius, Mintis 1990.