Eglė Kačkutė iš Lietuvos pirmą kartą išvažiavo būdama dvidešimt ketverių metų jauniklė. Ištroškusi kitokio gyvenimo, naujų žmonių ir netikėtų patirčių, mergina su entuziazmu susikrovė daiktus ir išvyko studijuoti prestižiniame Europos universitete.
Tuo metu lietuviai Eglės nedomino nė per nago juodymą – per visus devynis mokslo metų mėnesius lietuviškai ji kalbėjo vos tris kartus. Tačiau nepraėjus nė dešimtmečiui, Eglė tapo viena iš dviejų lietuviškos veiklos prancūziškoje Šveicarijoje organizatorių…
„Antrųjų studijų užsienyje metu gyvenau dideliame mieste, kuriame lietuvių išvengti nepavyko, jų sutikau daug ir įvairių – senų draugų ir naujų veidų. Tada priėjau išvados, kad užsienyje galima sutikti netgi įdomesnių lietuvių nei Lietuvoje, o dėl vietos bei gyvenimo būdo skirtingumo su jais bendrauti kitaip nei Lietuvoje. Be to, tie žmonės, kaip ir aš, priversti mąstyti apie lietuvišką savo tapatumą ir nejučia klausti savęs, ką reiškia būti lietuviu, kodėl jiems trūksta Lietuvos ir ieškoti būdų, kaip tuos trūkumus kompensuoti“, – pasakoja Eglė.
Bendraudama su aktyviais ir sąmoningais užsienio lietuviais bei palengva įsitraukdama į bendruomenių veiklą ji suprato, kad išlaikyti lietuviškumą bei naudingai dirbti Lietuvai įmanoma ir iš tolo. Antrosios studijos užsienyje merginai pasirodė lemtingos, ir netrukus ji tapo tikra emigrante.
„Tada jau gerai žinojau, kad bendravimas su lietuviais ir darbas Lietuvai yra titanai, laikantys mano pasaulį. Kadangi Ženeva jau ketvirtasis užsienio miestas, kuriame teko ilgėliau gyventi, atvykusi puikiai žinojau, kad pirmoji mano užduotis – rasti čia gyvenančių lietuvių ir prie jų pritapti. Nacionalinio tapatumo išgyvenimui reikia terpės, kurioje jis gali skleistis. Kiekvienos užsienio šalies ir netgi kiekvieno miesto lietuvių bendruomenė yra kitokia, turinti savo santykių dinamiką, tikslus, vertybes, charakterį. Mažą, bet svarbią jos dalį sudaro ir oficialūs Lietuvos atstovai – diplomatai. Kita dalis jos narių yra aktyvūs visuomenininkai, rengiantys kultūrinius, sportinius, ekonominius, turistinius ar kitokio pobūdžio lietuviškus ar su Lietuva susijusius renginius gyvenamoje vietovėje bei buriantys vietos lietuvius neformaliam bendravimui. Na, o paskutinioji ir didžiausia bet kurios lietuvių bendruomenės dalis yra nežinia kokiais keliais į šalį atvykę, daugiausia meilės arba pinigų vedami lietuviai, kurie neturėdami didelių lietuviškumo ambicijų pirmųjų dviejų grupių iniciatyva susitinka įvairiuose renginiuose arba asmeniškai.
Šie trys pogrupiai yra neatsiejamai vienas su kitu susiję, bet tuo pat metu sudaro tris kiek atskiras sferas, kurių kiekviena turi savo charakterį ir veikimo taisykles. Lietuvių bendruomenė, kuriai jaučiuosi priklausanti Šveicarijoje, tokia ir yra – eklektiška, sudaryta iš šių trijų vienodai svarbių ir nepakeičiamų skilčių, kurias visas siekiu pažinti, su jomis susidraugauti, kartu su jomis ir per jas kažką naudinga nuveikti.
Vakarinėje, prancūziškoje, Šveicarijoje lietuvių yra nemažai, neoficialiais duomenimis, per septyniasdešimt. Daugiausia tai – jauni profesionalai, laikinai apsistoję Šveicarijoje arba čia sukūrę šeimas ir pradėję leisti šaknis. Šiame regione ilgą laiką sėkmingai gyvavo pirmoji ir trečioji bendruomenės grandys – diplomatinis korpusas ir neformalieji lietuviai.
Antrąją grandį daug metų atstovavo senbuvis Simonas Žmuidzinas, pats ilgą laiką buvęs Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos nariu. Tačiau aktyvesnės organizuotos lietuvių veiklos nebuvo. Pernai vasarį visuotinio bendruomenės susirinkimo metu į valdybą išrinktas Audrius Alkauskas viešai sakėsi imsiąs tokią veiklą organizuoti ir savo žodį ištesėjo su kaupu.
Pernai kovo 23-iąją jis surengė pirmąjį regiono lietuvių susitikimą Lozanoje, į kurį atvyko net keliolika lietuvių ! O vasarą suvieniję jėgas su Simonu jie surengė pribloškiančią Joninių šventę ant Ženevos ežero kranto. Su dideliu susidomėjimu ir entuziazmu sekiau Audriaus pastangas (pati jose dalyvavau tik idėjomis, nes visos fizinės jėgos buvo skiriamos pirmagimio laukimui ir auginimui). Jau tada nutarėm, jog susitikimus reikia organizuoti pakaitomis Lozanoje ir Ženevoje tam, kad pritrauktume daugiau žmonių ir neapsiribotume vieno miesto lietuviais (ateityje galima būtų pagalvoti apie susitikimus ir kituose vakarinės Šveicarijos miestuose).
Šie susibūrimai skirti neformaliam bendravimui. Jų vieta, ko gero, lemia ir jų pobūdį. Lozanoje tai – salė, restoranėlis, biliardo stalai, keli boulingo takeliai. Galima spėti, kad tokia aplinka vilioja ir šeimas su vaikais.
Tačiau pirmasis susitikimas Ženevoje, vykęs šių metų vasario 8 dieną užkandinėje Les Brasseurs, sutraukė tik saujelę lietuvių. Gal kalta buvo susitikimo vieta ir kitiems susitikimams reikės ieškoti palankesnės pastogės?
Kita vertus, kiekybė nedaro jokios įtakos kokybei, nes susitikimas buvo puikus. Buvo kalbėta apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, artėjančią Vasario 16-osios šventę Ciuriche (viena susitikimo dalyvė susigundė joje dalyvauti ir įstoti į Šveicarijos lietuvių bendruomenę), gyvenimo Šveicarijoje ypatumus, emigraciją, ikimokyklinio muzikinio lavinimo metodiką, buvo dalijami kvietimai į ką tik Jungtinėse Tautose atidarytą K. Žoromskio parodą bei būsimą prof. V. Landsbergio koncertą.
Kitas svarbus veiklos baras prancūziškoje Šveicarijoje yra mūsų su Kristina Seggewiss įkurtas sekmadieninis lituanistinis darželis „Ratas“. Tai – ne tik aktyvus lietuvių kalbos ir kultūros mokymo židinys, bet ir nacionalinių vertybių skleidimo centras, lietuviškų šeimų susibūrimas, kurio metu tėveliai aptaria jiems rūpimus klausimus, pasidalina su vaikų auklėjimu susijusiais išgyvenimais, džiaugsmais, vargais, naudinga patirtimi.
Nors pirmieji lietuviškos veiklos daigeliai vakarinėje Šveicarijoje jau prasikalė, darbo dar yra daug. Tačiau ateities planus kol kas palikime nežinomus – tegu jie ramiai bręsta ir, atėjus tinkamam laikui, virsta tikrove“.
Šis straipsnis – ne tik apie Eglei gyvenimo pateiktus siurprizus, pakeitusius jos nuomonę apie tautiečius, ir kelią, atvedusį ją į Šveicarijos lietuvių bendruomenę. Tikimės, kad galbūt kažkam šis straipsnis taps postūmiu prisijungti prie lietuvių susibūrimų, sutikti bendraminčių, galų gale svetimoje šalyje pasikalbėti gimtąja kalba. Tad susitikimuose laukiami visi pasiilgę bendravimo prancūziškosios Šveicarijos dalies lietuviai!