Svečiuojamės pas Laimą ir Sigitą Godelius, jau penktą žiemą besidarbuojančius savo viešbutuke Kurhotel Bad Serneus, įsikūrusiame didžiausiame turizmo kantone – Graubiundene, per sprindį nuo britų „okupuoto“ Klosters kurorto.
Tik įėjusi į senoviniais baldais ir paveikslais papuoštą viešbučio fojė, pasijuntu lyg namuose. Ant sienos matau Prezidento Valdo Adamkaus, 2009 metais dalyvavusio Pasauliniame ekonomikos forume Davose, nuotrauką su viešbučio personalu, kitoj pusėj – Juzės Katiliūtės originalios tapybos paveikslą, taip pat fotografijų albumą Neregėta Lietuva, registratūroje – lietuvišką informaciją. Lietuvos garbės konsulas Tičino kantone p. G. Bertašius remia viešbutį naujausia informacine medžiaga. Tai mažas lietuviškas kampelis, su kuriuo būtinai supažindinami viešbučio svečiai.
Kaip gi Jūs atsiradote Šveicarijoje?- klausiu Laimos.
Kaip ir daug ką gyvenime, taip ir mūsų sprendimą įsigyti viešbutį Šveicarijoje, lėmė atsitiktinumas. Mums beslidinėjant Išgle (Austrijoje), paskambino Sigito draugas ir juokais pasiūlė apžiūrėti parduodamą viešbutį Šveicarijoje. Patyrinėję žemėlapį pamatėme, kad jis nuo mūsų buvimo vietos nutolęs tik per 150 km. Oras slidinėjimui paskutinę dieną pasitaikė ne koks (tai čia oras greičiausiai ir kaltas, nes kitu atveju būtume ramiai sau slidinėję ir rytojaus dieną išvažiavę namo), nusprendėme pasivažinėti… Buvo balandžio vidurys. Sniego Šveicarijoje tais metais- iki palangių. Klosteryje gauti nakvynę – neįmanoma… Radome neveikiantį, prieš du metus uždarytą viešbutį. 2005 metų Landquart upės potvynis pridarė žalos ne tik šiam viešbučiui, bet 50 km ruože visam Prėtigau slėniui. Anksčiau čia buvo garsi sanatorija. Viešbučiui priklauso Serneus sieringo mineralinio vandens šaltinis, kurio vanduo naudojamas artrozės, chroniško artrito, osteochondrozės, reumato, odos ir nervų ligoms gydyti, bei pooperacinei reabilitacijai. Viliojo galimybė viską pradėti iš naujo ir gal būt pasidžiaugti gerais rezultatais. Nauja šalis, nauja kalba, nauji įstatymai, nauji biurokratai… Įdomu. Taip ir nutarėme pabandyti. Nemokėdami kalbos, nežinodami įstatymų… Pirmasis draugų ir giminių desantas atvyko autobusu į talką. Viskas buvo apaugę krūmais ir dilgėlėm – ne geriau, kaip Lietuvoje. Dirbdavome pasišviesdami prožektoriais iki vėlyvos nakties. Reikėjo išvežti iš rūsių susikaupusį smėlį, žemes, išvalyti nuo sulaužytų baldų patalpas ir t.t. Dieną kur nors keliaudavome. Griždami iš Ciuricho, kartą įsėdome ne į tą traukinį. Ateina kontrolierius. Vokiškai niekas nemokame. Jis mums paaiškino – negana to, kad mes važiuojame ne savo klase, bet dar ir ne ta kryptimi. Tas kontrolieriaus žmoniškumas (mums nereikėjo mokėti baudos) ir tai, kaip jis stengėsi mums padėti, padarė labai didelį įspūdį, kas leido ir ateityje šioje šalyje nesibaiminti ir nekompleksuoti dėl kalbos nemokėjimo. Viešbutį mes įsigijome rugpjūčio mėnesį, – prisimena Sigitas,- o jau gruodžio 24 d. priėmėme pirmuosius svečius. Šveicarai netikėjo, kad tai realu. Labiausiai baiminomės, kad už kelių dienų turime atsidaryti, o dar neturime licenzijų viešbučio veiklai ir prekiavimui alkoholiu. Tačiau viskas baigėsi laimingai – licenzijos buvo atsiųstos paštu likus vienai dienai iki atidarymo.
Kas Jūsų svečiai ir ar jie domisi Lietuva?
Tradiciškai pirmoje vietoje tebesilaiko šveicarai. Mes labai džiaugiamės, kad šveicarai pasmus važiuoja- tai reiškia, kad jie mus pripažino. Mes parašėme laiškus visiems nuolatiniams ir anksčiau viešbutyje gyvenusiems svečiams. Daugelis jų atvažiavo, labai atidžiai viską tyrinėjo, gal mes ką ne taip darome, klausinėjo, kodėl baldus į kitą vietą perstatėme, kur dingo laikrodis ir t.t. Nemažai tų, kurių pateiktus „egzaminus“ išlaikėme, atvažiuoja pas mus net du kartus per metus. Patys šveicarai sako, kad jei jiems patinka, tai jie i tą pačią vietą važiuoja nuolat. Turime vieną viešnią, kuri šiame viešbutyje yra buvusi net 33 kartus. Antroje vietoje yra vokiečiai, trečioje – anglai. Drąsiai galime sakyti, kad mūsų dėka vietiniai gyventojai ir dauguma mūsų svečių sužinojo, kas yra Lietuva. Pasitaiko, aišku, ir tokių, kurie gerai žino mūsų istoriją ir yra buvę Lietuvoje. Be abejo, mums smagu girdėti, kad jiems Lietuva labai patiko.
Ar sulaukiate poilsiautojų iš Lietuvos?
Pirmaisiais ir antraisiais metais mus aplankė beveik visi mūsų slidinėjantys draugai. Trečiaisiais metais jau važiavo draugų draugai. Lietuviai – ne šveicarai, jiems norisi kuo daugiau pamatyti, o šveicarai vertina ramybę, mėgsta važiuoti ten, kur viską žino, pažįsta žmones. Tačiau turime keletą lietuvių, kurie pas mus yra buvę po 6 kartus. Net slidžių batus pas mus palieka, kad nereiktų vežiotis. Vasarą lietuviai dar nežino, ką galetų veikti kalnuose. Pasikelia pusvalandžiui i kalną ir gana. Mėgsta važinėti po miestus.
Gal kartais turite darbuotojų lietuvių?
Kol kas – ne. Mūsų kolektyvas labai tarptautinis. Dirba dvi šveicarės, virtuvės šefas prancūzas, virėjas portugalas, viena padavėja portugalė, kita – vokietė, kambarinės portugalė ir tailandietės, pagalbinis darbininkas portugalas. Stengiamės personalo per daug nekeisti, nes mūsų svečiai išskirtinai gerai atsiliepia apie mūsų darbuotojus. Iš mūsų asmeninės patirties galime drąsiai tvirtinti, kad paslaugumo neišmokstama, – jis turi būti įgimtas. Dar vienas niuansas – šveicarai labai mėgsta, kad personalas su jais bendrautų (idealiausiu atveju šveicarišku dialektu). Lietuvoje yra kitaip, padavėjas bijo, kad klientas jo ko nors nepaklaustų.
Sigitai, pastebėjau, kad ir Jūs patys labai daug laiko atiduodate viešbučiui.
Mano vienas draugas labia stebėjosi, kai pamatė mane plaunantį indus virtuvėje. Tai aš jam atsakiau, kad kuo galėjome, tuo mes abu su Laima jau buvome (Laima ir Sigitas buvo Lietuvos banko valdybos nariai, autorės pastaba), todėl dabar be jokių kompleksų galime ir indus retkarčiais savo restorane išplauti ir savo viešbučio aplinką patys tvarkyti.
Ką gi apie naujakurius mano vietiniai?
Vietinėj spaudoj teko skaityti nelabai palankų straipsnį „Baltai jau ateina“. Bet tai buvo dar prieš mums įsigyjant viešbutį. Jame buvo apgailestaujama, kad neatsirado šveicarų, kurie norėtų perimti šimtmetinę istoriją turintį viešbutį. Vėliau buvo paruošta keleta interviu ir, turiu pasakyti, kad žurnalistų požiūris buvo labia palankus. Pirmasiais metais vietiniai mus tyrinėjo. Po truputį juos prisipratinome. Būdavo labia jaudinančių momentų, kai jie specialiai užeina pasidžiaugti, jei pamato, kad pas mus daug automobilių stovi,- reiškia, turime daug svečių. Klausinėja, kaip sekasi. O mes, kaip tikri lietuviai, visada sakome, kad nieko gero… Sigitas dabar turi standartinį atsakymą: ,,Es geht langsam‘‘. Tada jie ramina: nesijaudinkite, pamatysite, viskas bus gerai. Arba koks nors viešbučio svečias klausinėja autobuso vairuotojų apie mus, o po to vakare raportuoja: „Kaimas apie Jus labai geros nuomonės!“. Čia visi apie visus viską žino. Apsilankei akinių parduotuvėje, lauk savo restorane vakarienei parduotuvės šeimininko su šeima. Įsigijai ką nors vertingesnio, tau irgi atsilygins – ką nors nupirks iš tavęs. Kaip ir Lietuvoje, taip ir čia, gerąja prasme gajus posakis ,ranka ranką plauna‘.
Kaip susipažinote su lietuvių bendruomene Šveicarijoje?
Pirmoji pažintis su lietuvių bendruomene įvyko ambasadoriaus V. Plečkaičio dėka. Jis sudarinėjo Prezidento Valdo Adamkaus dienotvarkę Pasaulinio Ekonomikos Forumo viešnagės metu, į kurią įtraukė ir vizitą pas mus. Kartu su visa Prezidentą lydėjusia komanda jaukiai šeimyniškai pavakarieniavome. Pagal galimybes dalyvaudavome Nepriklausomybės dienos minėjimuose. Kai kurie naujieji pažįstami jau tapo mūsų pastoviais svečiais.
Kaip sekasi adaptuotis tokioje izoliuotoje aplinkoje ir ko pasiilgstate?
Šiek tiek slegia rutina, mažas uždaras pasaulis, o pareiga tam pasauliui – labai didelė. Negali kada nori ir kur nori išvažiuoti, kai turi svečių. Labiausiai pasiilgstame savo namų. Turime lietuvišką televiziją, tačiau neturim laiko kada jos žiūrėti.
O kas trikdo šveicariškame charakteryje ir gyvenimo būde? Klausiu prisiminusi, kaip manęs karingai nusiteikusi kaimynė yra prašiusi po devintos valandos vakaro nebesinaudoti tualetu ir dušu, kad per sieną negirdėtų vandens, bėgančio vamzdžiais, arba kaip automobilių aikštelėje mano vyras buvo paprašytas išjungti variklį, nes kažkam sklido nemalonus kvapas iš mūsų automobilio duslintuvo.
Prie šveicariško smulkmeniškumo reikia priprasti. Mums atrodo, kad mes daugiau dėmesio skiriam esminiams dalykams, o jie neskirsto jų į svarbius ar nesvarbius. Visos smulkmenos yra reikšmingos. Juos erzina viskas, kas ne iki galo tobula. Žavi tai, kad jie viską daro tada, kada reikia“.