Šįmet lietuviai sėkmingai pradėjo žygius į šveicariškas Alpes. Vakar patyrusių generolų Jovitos ir Matthias Fink vedamos, jungtinės Šveicarijos lietuvių pajėgos užėmė strategiškai svarbų kalną Hoch Ybrige.
Beveik du tuzinai iki dantų (sniegbačių) ginkluotų ir apsirūpinusių gaivių gėrimų bei sausų rūbų atsargomis lietuvių karžygių ankstyvą pirmos pavasario dienos rytą išsiruošė nuo Oberiberg aukštumos atakuoti Adlerhorst viršūnę. 1493 m virš jūros lygio įsikūrusi šveicarų erelių gūžta – tvirtovė*, apsitvėrusi iš sniego supiltomis gynybinėmis sienomis, dar nebuvo mačiusi tokių gudrių priešų.
Generolų įsakymu buvo pasidalinta į tris padalinius: žvalgybą, pagrindinį ir pastiprinimą. Pagrindinė 15 karžygių masė kilo vakarine kalno puse, apsiginklavę šiuolaikiškiausia kalnų ėmimo technika: sniegbačiais. Susikaupę, tyliai švokščiantys nuo susijaudinimo dėl savo kilnios misijos, jie atkakliai brovėsi per sniegynus.
Du ekstremaliausi karžygiai buvo pasiųsti žvalgybon – jie kopė ne aplinkeliu, o 80 laipsnių kampo skardžiu. Kad atakuojamos tvirtovės valdovams būtų baisiau. Nepraeinamose vietovėse šie sniegbačių technikos ekspertai parodė įgimtą lietuvišką išradingumą, susikaldami laiptus iš sniego materijos, o nuo klastingo šveicariško vėjo gūsių gynėsi prisiplodami prie kalno paviršiaus.
Trečioji pajėgų grupė turėjo smogti lemiamą smūgį iš rytų. Apsiginklavę ir GPS, ir sena patikima technika – rogių kinkiniais – jie veržėsi į priekį klaidžiais kalnų takeliais be rodyklių, klimpdami į smengantį sniegą, bet drąsiai atsišaudydami sniego kamuoliais į nematomus priešus už nugaros. Šios grupės misija buvo nepaprasta: jie saugojo ypatingą krovinį – slaptą 9 kg sveriantį ginklą kodiniu pavadinimu Simas, kuris, esant nepaprastai padėčiai, galėjo trinktelėti lemiamą bombą šiame mūšyje.
Bet ginklų panaudoti neprireikė, nes šiek tiek po vidurdienio išvydę tokią galingą armiją, “Erelių gūžtos” valdovai Maya ir Christian pasidavė be kovos, skubiai atvėrė medinius vartus ir nuolankiai atrakino geležines duris į savo maisto atsargų podėlius ir alaus rūsius bei kaitino krosnyse grikių pagalvėles, kad sušildytų išsekusius ekstremaliausių karžygių kūnus.
Tuo tarpu tarnai maišė salotas, čirškino karkas, gamino “Erelių gūžtos” tradicinį patiekalą – maltos mėsos padažą su makaronais ir obuolių koše** bei pilstė šviesų Einsiedler alų . Kad įrodytų savo palankumą užkariautojams, netgi espresso kavą jie dosniai pilstė į puslitrio talpos dubenėlius.
Kai kurie karžygiai, sočiai pamaitinti, dar ir nusnūdo valandžiukę, susivynioję į pilyje rastus persiškus kilimus bei vilnonius pledus, patogiai išsitiesę saulėtoje terasoje su vaizdu į nepakartojamo grožio Forstbergo, Driusbergo ir Tveribergo viršūnes.
Lietuviai buvo tokie sužavėti priėmimu, kad nusprendė už gerą tarnystę leisti virš tvirtovės palikti plazdenti šveicarišką vėliavą. Tuo labiau, kad praėjusį savaitgalį Nepriklausomybės dienos renginio metu pašventinta ŠLB naujoji vėliava dar neturi pakankamai kopijų, kad į visas užkariautas viršūnes smaigstytume.
Šiandien galime pasidžiaugti, kad nei vienas karžygys nepaguldė šiame žygyje nei galvos, nei kepurės, anei pirštinaičių. Grįždami po pergalingo žygio, lyg sraunūs kalnų ūpokšniai lietuviai nuūžė į slėnį ir išsiskirstė vėl po visus Šveicarijos kampelius tęsti kasdienybės šventės. Bet panašu, kad esant reikalui, tuoj pat vėl susiburtų į vieningą linksmą armiją.
Ilona Katkienė
* Adlerhorst – iš vokiečių k. “erelių gūžta”
** Gehacktes mit Hörnli und Apfelmuss
