Dviejų tūkstančių kilometrų atstumas Kernavės piliakalniuose per tūkstantmečius užaugusiai Joninių šventės dvasiai – ne kliūtis. Šį savaitgalį Lozanoje, Lemano ežero pakrantės parke, po galingais ąžuolais liejosi smuiko melodijos, skambėjo lietuviškos dainos, praeivių žvilgsnius traukė linksmai trypiami liaudies šokiai.
Šveicarijos lietuvių bendruomenė nėra gausi, išsisklaidžiusi po visą kalnuotą šalį, bet magiški Joninių šventės ritualai kasmet sutraukia daugybę dalyvių.
„Prieš 17 metų, kai pirmąkart rengėme vasaros saulėgrįžos šventę, Šveicarijoje lietuvių buvo labai mažai, susirinko vos 20 dalyvių, o šįmet sulaukėme beveik 160 lietuvių net iš tolimiausių šalies vietovių“, – džiaugėsi ilgametis išpopuliarėjusios šventės organizatorius Simonas Žmuidzinas.
Augant dalyvių skaičiui, augo ir šventės programa. Jau trečius metus paslapčių ir ritualų pilnais Rasos šventės pagoniškų tradicijų takais vedžioja Kauno technologijos universiteto folkloro ansamblis „Goštauta“. „Norėjome pagyvinti šventę, nuo tiesiog pasibuvimo kartu – iki tautinės kultūros programos, kurioje kiekvienas lietuvis rastų ką nors sau“, – mintimis dalijosi kultūrinės šventės dalies organizatorius Audrius Alkauskas.
Alpių papėdėje prasideda trumpiausios metų nakties magija. Kruopščiai prižiūrimose šveicariškose pievose pavyko atrasti netgi keletą nenušienautų plotelių, tad ansambliečių padedamos, merginos galėjo pasipuošti lauko gėlių ir žolynų vainikais. „Iš kokios jūs šalies?“, – smalsiai klausinėjo praeiviai, negalėdami atitraukti akių nuo gėlėtų galvos puošmenų ir ąžuole iškeltos Lietuvos vėliavos.
Dialogo pabaigoje visada skambėjo nuoširdžiausi linkėjimai Lietuvai.
Spalvingoje muzikinių stilių puokštėje magiškai harmoningai dėrėjo senasis ir naujasis folkloras, užstalės dainos ir V.Kernagio baladės, „Lietuva brangi“ ir linksmi liaudiški šokiai bei žaidimai.
Šventės burtai įveikė net garbingiausius rangus: jie suvienodėjo iki genties rango – lietuvis. Tradiciniame „Meškučių” šokyje trepsėjo ir ambasadoriai, ir konsulai, smagiuose rateliuose sukosi tautiniais rūbais ir lauko gėlių vainiku pasipuošusi Lietuvos konsulė Rūta Genienė.
Saulėlydį palydėjus plukdant žolynų vainikus plačiais Lemano ežero vandenimis, saulę pakeitė jaukus laužas ir spiečiai švytinčių jonvabalių švieselių, saugančių nuo piktųjų pasaulio jėgų. Iki pat paryčių Lozanos paežerėje skambėjo baltiškosios tradicijos aidai – ilgesingos ir melodingos lietuviškos dainos.
Originalus tekstas – portale lrytas.lt