Praėjusį savaitgalį istorikas dr. Rūstis Kamuntavičius dėjo taškus Šveicarijos lietuviams. Dėjo taškus į jų telefonų navigacijos programėles, dėjo į istorinių žinių labirintus, tvarkingais taškeliais išdėliojo architektūros ir meno istorijos pradmenis, o tautinę savimonę tiesiog užmėtė tritaškiais.
Per dviejų dienų ekskursiją “Lietuviškais pėdsakais Lugano ežero pakrantėmis” sekėme paskui drąsiai kalnų serpentinais nardantį Rūsčio automobilį, sustodami gražiausiose panoramų vietose, mažuose kalnų ir paežerės miesteliuose, kurie iki šiol liudija apie nepaprastai įdomius ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Lietuviškų pėdsakų čia daug. Lugane gyveno 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys ir prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. Pastarajam 2011 m. atidengta atminimo lentelė šv. Brigitos vienuolyne, kuris tapo ekskursijos pradiniu tašku.
Lugano paežerės parke – vilniečio Marko Antokolskio skulptūra „Mirštantis Sokratas”. Esu tikra, kad pro ją daugelis Šveicarijos lietuvių tikrai ne kartą vaikščiojo ir net neįtarė apie jos autoriaus kilmę.
Šis kadaise skurdus regionas nuo seno garsėjo talentingais menininkais. Tris šimtmečius nuo XVI amžiaus jų geriausi architektai, tapytojai ir skulptoriai keliaudavo į LDK užsidirbti, o grįžę už tuos auksinius statė ir dekoravo savo bažnytėles ir koplyčias.
Būtent Tičino menininkai sukūrė baroką Lietuvoje, kuriuo dabar taip žavisi užsieniečiai – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, Pažaislio bažnyčią prie Kauno.
Jų gimtinėse – uolose pakibusiuose miesteliuose – pilna tų kelionių į Lietuvą pėdsakų: nuo Albogazijaus angeliuko, papuošto gintariniais karoliais ir sidabrine LDK karūna iki identiškų varpinių, fasadų ir baltų skulptūrų palubėse.
Dar vienas lietuviškas pėdsakas – gėlėtas ir kvapnus – lietuvaitės Rasos šeimos namai San Mametėje, kur praeiviai sustoja ne tik pernakvoti ar skaniai pavalgyti, bet ir nusifotografuoti nuostabių gėlių fone.
Dvi dienos koncentruotos istorijos ir meno dozės nepraėjo be pėdsakų: Rūstis pažymėjo mūsų regėjimo centrus specialiu tašku, kuris lėmė, kad mes niekada nebematysime taip, kaip matėme. Net žiūrėdami į tuos pačius dalykus, kuriuos jau matėme šimtus kartų, nuo šiol juose matysime pėdsakus, ženklus, filosofines idėjas.
Įėję į istorinius pastatus, ieškosime taškų-suflerių ant grindų, optinių iliuzijų freskose, emocijų skulptūrų veiduose, formų drabužių klostėse; pakėlę galvas, stebėsime apsiverčiančias skliautų figūras; liesime marmurą, tikrindami ar tikras. O ypač ieškosime tos dieviškosios proporcijos 1:1.618, suformavusios mūsų grožio suvokimą – aukso pjūvio, kuris sieja mus ne tik su Lugano pakrančių menininkais, bet ir visa Vakarų civilizacijos vizualiąja kultūra.
Mes gavome dovanų visiškai naują pasaulį. Ačiū tą pasaulį padovanojusiam Rūsčiui Kamuntavičiui. Ačiū ekskursijos organizatorei Jūratei ir visiems bendraekskursiams, prisidėjusiems prie ypatingos nuotaikos kūrimo.
