2010-ųjų metų giedrą paskutinį spalio šeštadienį gaudžiai suskambo Šveicarijos Valis kantono, Termino bažnyčios gedulingas varpas, pranešdamas apie pusę amžiaus parapijai tarnavusio ganytojo mirtį.
Žinia tarp Šveicarijos lietuvių pasklido labai greitai – mirė kunigas, profesorius, teologijos filosofijos mokslų daktaras JONAS JURAITIS – darbštus mokslininkas, geraširdis Termino parapijos katalikų sielovadininkas, ilgametis / nuo 1951 m./ Šveicarijos LB kapelionas, nuo 1991 iki 2000 m. Vilniaus, Kauno universitetų ir Dvasinių seminarijų teologijos filosofijos profesorius.
Tiek vienas žmogus turėjo reikšmingų mokslinės ir visuomeninės veiklos ženklais paženklintų vardų. Tie, kurie asmeniškai pažinojo kunigą profesorių J. Juraitį, gerai žino, kad jokiais pelnytais titulais jis niekada nesididžiavo, nesiskelbė, o priešingai visada paprašydavo, kad būtų minimas ir vadinamas tik vienu vardu: KUNIGAS.
„Šis vardas man pats brangiausias ir garbingiausias”, – sakydavo jis.
Jeigu nepatinka sakyti „kunigas”, sakykite „KUNIGĖLIS” – taip vadino mane mano Motina.- pasakė man griežtokai po pirmojo mūsų artimesnio susipažinimo 2000 metais, sugrįžęs vėl į Šveicariją po 10-ties metų savanoriškos „tarnystės” Lietuvai, švęsti su mumis kartu Vasario 16-osios šventę, kurią, kaip ŠLB Valdybos pirmininkė organizavau Ciūricho miesto Didžiosios bažnyčios parapijos salėje.
Iškilmingai aukojo lietuviškas Mišias, pasakė spalvingą pamokslą, vis pabrėždamas, ką reiškia kiekvienam turėti SAVO VALSTYBĘ, ir kaip tokią neįkainojamą duotybę, atgautą po 50 okupacijos metų, visi turime branginti ir vertinti. Visi profesoriaus pamokslai, skirti lietuviams emigrantams, buvo filosofiškai gilūs, turiningi ir spalvingi taisyklinga lietuviška kalba, švelniai jo lūpose skambančiu suvalkietišku dialektu, visada skatinantys klausytojus platiems ilgiems apmąstymams.
Džiaugiuosi, kad likimas lėmė su kunigu J. Juraičiu kelerius metus intensyviai bendrauti, rašant knygas: „Alpių lietuviai” ir „Mylėsi Lietuvą iš tolo…”
Jis buvo labai jautrus istoriniam teisingumui, faktams, rašinio stiliui ir kalbai. Jo raginama nuolat knisdavausi žodynuose, enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, archyvinėje medžiagoje, kokią tuo metu pavykdavo iš kurio nors senosios kartos lietuvio “išpešti”( vienoje vietoje saugomo Bendruomenės archyvo nebuvo), po kelis kartus „tardydavau” senosios emigrantų kartos lietuvius, skubėdama tą darbą atlikti kuo greičiau, kad nepabaigus, kuris iš jų staiga nepasimirtų… Jeigu ne kunigo Juraičio aktyvumas ir pagalba „Alpių lietuvių” knygoje skyrius apie Vakarų Europos pokario lietuvius kunigus, stiprinusius emigrantų dvasią, būtų buvęs daug skurdesnis.
„Apie juos niekas niekada daugiau neparašys”, – neviltingai dūsaudavo kunigas, nuolat skatindamas mane kaskart grįžti prie šios temos. Tik J. Juraičio dėka pavyko gyvu žodžiu pasikalbėti su Tesino kapelionu lietuviu emigrantu Albinu Arminu (jau miręs), papasakojusiu apie save ir savo brolį garsų Brazilijos poetą Ališių… Kunigas Juraitis pateikė knygai medžiagos apie kunigą Antaną Bungą, palikusį pokario Šveicarijos lietuvių bendruomenėje savo pėdsakų, apie kunigą V. Šarką, gyvenusį Hamburge, o visoje Vakarų Europoje žinomą kaip aktyvių protestuotoją prieš Lietuvos sovietinį režimą, ir kitas ryškias asmenybes trumpiau ar ilgiau su „pabėgėlių statusais” gyvenusiais Alpių krašte.
Kunigas J. Juraitis apie save kalbėdavo nenoriai, „iki aguonos grūdelio” kuklindamasis, laikydamas save „nereikšminga žemės dulke”, vis ką nors iš mano parašytų apie jį tekstų išbraukdamas. Apie jį patį savarankiškai teko ieškotis medžiagos nuvykus į Vilnių, kur Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniuose skelbiami jo biografiniai duomenys…
Jonas Juraitis gimė 1926 m. gegužės 12 d. Vilkaviškio apskrityje, ūkininko šeimoje. 1944 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, Teologijos ir filosofijos studijas pradėjo 1944 m. Vokietijoje, Eichštato vyskupijos Aukštesniojoje teologijos filosofijos mokykloje ir kunigų seminarijoje. 1945-1954 m. studijavo filosofiją ir teologiją Romoje Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Čia įgijo teologijos ir filosofijos licenciatą. 1950 m. įšventintas kunigu. 1951-1952 m. dirbo įvairiose Šveicarijos parapijose, kur Berne atsitiktinai susipažino su dr. Vaclovu Dargužu-Hoferiu, ir toji graži jų draugystė tęsėsi iki pat Dargužo mirties, 2009 m.
J. Juraitis 1950 m. Grigaliaus universitete apgynė asketinės teologijos mokslų doktoratą tema: „Kaip Bažnyčia vertina kandidatų į palaimintuosius dažnai keistokas priemones, siekiant aukščiausio dorybės laipsnio” (Virtus heroika). Apie savo doktoratą yra man nemažai ir įdomiai kalbėjęs ir aiškinęs.
Į šveicariško gyvenimo istoriją J. Juraitis įsirašė ir ryškia savo pedagogine veikla, nes 40 metų dėstė Valis kantono vyskupijos Misionierių kunigų seminarijoje, Valstybinėje pedagoginėje mokykloje ir Valstybinėje kantono gimnazijoje. Apie savo pedagoginę veiklą J. Juraitis kalbėdavo noriai, pajuokaudamas, prisimindamas kai kuriuos savo buvusius studentus, dabar tapusius dideliais žmonėmis, kaip, pavyzdžiui, Einsiedelno vienuolyno abatą ir kt.
Kartais mane labai nudžiugina netikėti susitikimai su mano buvusiais mokiniais, – kartą pasakojo man jis. – Vakar rytą einu laikyti gedulingų Mišių už seną savo bičiulį valietį ir girdžiu: kažkas kitoje gatvės pusėje šaukia: „Profesoriau! Laba diena, ponas Profesoriau! Ar pažįstate mane?” Sustoju – žiūriu, kitoje gatvės pusėje stovi jaunas žmogus, tačiau neįžiūriu, kas. Sakau, prieik artyn, pasirodyk, kas toks esi! Žmogelis perbėga gatvę, ištiesia man ranką, prisistato, kad buvęs mano mokinys, o aš jo nepažįstu, senatvė kalta, akys… Bet vis tiek buvo labai gera, kad mane prisimena, pakilo nuotaika…
J.Juraičio ir jo buvusių mokinių dėka Valis kantono Sijon vyskupijos katalikiškoje Bendruomenėje buvo įsteigtas ir daugelį metų veikė fondas Lietuvos katalikų sielovadai remti.
2003 metais, nuvykusi į Lietuvą, Lietuvos katalikų akademijos Metraščio XIX tome, (p. 626-630) suradau dr. Mindaugo Bloznelio straipsnį: „Kunigui dr. J. Juraičiui – 75 –eri”, Vilnius, 2001. Ten paskelbta, kad J. Juraitis yra parašęs daug straipsnių aktualiais teologijos filosofijos klausimais, skaitęs pranešimų Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose, talkinęs Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje… Apibūdindamas Jono Juraičio darbus ir veiklą, dr. M. Bloznelis teigia: „… mokslinę potenciją jis /J. Juraitis/ išdalijo studentams ir bendruomenei, o pats liko kuklus Viešpaties vynuogyno darbininkas, pavyzdys ir kelrodis savo aplinkoje…”
Pats kunigas savo akademinę veiklą taip apibūdina: „Taip ir nesuspėjau pasistatyti paminklėlio kokiame prestižiniame leidinyje”…
Mes, Šveicarijos lietuviai, patvirtintume, kad tai ir nebūtina, nes kunigas J. Juraitis savaime visiems yra žymi Lietuvos ir Šveicarijos dviejų amžių sandūros asmenybė, nenusinešusi užmarštin savo atliktų mokslinių darbų, o palikusi visiems, kaip pavyzdį ir įkvėpimą iš jo mokytis meilės artimui, kuklumo, moralinių gėrybių ieškojimo savyje ir svetimoje šalyje…
Šveicarijoe lietuvių Bendruomenės Valdybos pirmininkė Janina Survilaitė sveikina profesorių dr. Joną Juraitį Lietuvos Valstybinio apdovanojimo proga. 2004 m.
***
Per 1994-2005 metus iš visoje Šveicarijoje gyvenančių senosios kartos emigrantų lietuvių asmeninių archyvų pavyko surinkti daug dokumentinės medžiagos, kurią tyrinėjant buvo negalima nepastebėti vis blykčiojančios profesoriaus J. Juraičio pavardės. Ne mažiau gyvas ir įsimintinas jis liko visų Vakarų Europos emigrantų lietuvių atmintyje. Girdėjau pasakojimų, kaip aktyviai ir sąmojingai Jis pasisakydavo Europos lietuviškų studijų /ELSS/ savaitėse, kaip visų laukiamos buvo Jo filosofinės ir literatūros kritikos paskaitos, o 1974 m. ELSS vykstant Šveicarijoje, Jis buvo vienas iš aktyviausių organizatorių ir rėmėjų organizuojant ir paskaitinius renginius, ir didelę Vakarų Europos lietuvių išeivių dailininkų parodą Liucernos Rotušėje.
Puikiai išstudijavęs ir įvertinęs didžiųjų pasaulio filosofijos milžinų veikalus, J. Juraitis niekada neaplenkdavo ir savųjų tėvynainių: Vydūno, St. Šalkauskio, Maceinos, J.Griniaus, A. Štromos ir kt. Žavėjosi pats ir visiems garsino jų kūrinių unikalumą.
30-ojoje ELSS, įvykusioje 1974 m. prie Keturių kantonų ežero, Vienuolių Pranciškonų Šv. Antano konferencijų salėje, J. Juraitis suvažiavusius iš viso pasaulio lietuvius išeivius labai sudomino savo paskaita “Vieno pasaulio riboje”, kur kėlė aktualų klausimą, kuriam filosofas St. Šalkauskis pašventė beveik visą mokslinę kūrybą. Būtent, ar lietuvių tautos pašaukimas yra sintetinti Rytų ir Vakarų kultūras, ar pasiduoti Rytų kultūros įtakai? J. Juraitis suabejojo, ar Šalkauskis vienaprasmiškai pasisakė už Rytų ir Vakarų kultūrų derinį. J. Juraičio nuomone, Šalkauskis įžvelgęs lietuvių tautos charakteryje ir kūryboje Rytų dvasios persvarą. Filosofas St. Šalkauskis Rytų kultūrą atrodo vertinęs labiau nei Vakarų… Dėl tokios St. Šalkauskio minčių interpretacijos suvažiavimo klausytojų tarpe, žinoma, kilo gyvos diskusijos.
1990 m. ELSS renginiai vykę Šveicarijoje Einsiedeln, seniausiame Europoje kalnų vienuolyne, kurio Abatas Georg Holzherr, buvęs J. Juraičio studentas aktyviai prisidėjo prie visų organizacinių darbų, ypač priimant didelę, 15-kos žmonių delegaciją iš Lietuvos. Tada J. Juraitis visus sudomino savo reikšminga Lietuvos atgimusiam laikotarpiui pritaikyta ir paskirta paskaita: “Tapatybė. Tikėjimas ir tauta”.
Nors būdamas gana uždaro būdo, J.Juraitis sugebėjo palaikyti glaudžius draugiškus santykius su žymiaisiais tautiečiais ne tik Vakarų Europoje, bet ir visame pasaulyje: su daugeliu iki mirties susirašinėjo laiškais, kalbėdavosi telefonu. Domėdamasi išeivijos klausimais, be vargo panorėjusi galėjau pasiklausti Jo apie jau kitų spėtas pamiršti asmenybes, kaip apie paskutinį nepriklausomos Lietuvos Nuncijų Samorė, dr. A. Gerutį, vyskupą, A. Deksnį, St. Lozoraitį /sinjor/ ar prof. J. Eretą.
***
J. Juraitis buvo neeilinis kunigas-Žmogus, kuris įsimena visam gyvenimui kaip viena išskirtinių asmenybių – natūrų, gražių pačia savo prigimtimi ir tiek gausiai moralinėmis savybėmis Dievo apdovanotų, jog net pati mintis, kad jis galėtų kada nors pasielgti neteisingai ar blogai, rodėsi neįmanoma. Bendraujant su juo negalėjai nė minutei pamiršti, kad jis yra didelis filosofas, gilus mąstytojas, aštriai ir kritiškai mąstantis pažangus mokslininkas ir kartu nė per aguonos grūdelį nenutolstantis nuo tikėjimo Dievu, ištikimas Jo duotiems priesakams. O kiek esame prisiskaitę, kad kuo giliau mąsto mokslininkas, tuo labiau tolsta nuo religijos! Pabendravus su prof. J. Juraičiu tokių teiginių niekaip ir niekada negalėjai pasitvirtinti! Jo mąstymo ir tikėjimo dermės buvo susilydžiusios ir skambėjo kaip graži vientisų filosofinių garsų, minčių, maldų ir tikėjimo simfonija…
Gerai prisimenu, kaip į mūsų pokalbius dažnai „įsijungdavo” F. Dostojevskis, ypač jo filosofiniai teiginiai žmogaus orumo klausimais,( daugiausia iš rašytojo rinktinių raštų „Užrašai iš mirusiųjų namų”). Ilgai liks nepamiršti mūsų aptarinėjami dalykai iš žymios šveicarės mokslininkės psichiatrės Elisabeth Kübel-Ross knygos „Apie mirtį ir mirimą” teiginiai, kuriems mokslininkė pašventė savo nuosekliausius tyrinėjimus “mirties tikrovės” klausimais, primindama pasauliui, kad mirštantieji yra taip pat žmonės. (Priminsiu, kad E. Ross už tokius savo tyrinėjimus buvo apdovanota 23 Garbės daktaro vardais.)
Kai išėjo mano knyga „Vila “Edelveisas”, su profesoriumi J. Juraičiu panašiomis temomis mūsų pokalbiai dar labiau suintensyvėjo.
Jūs dar kartą patvirtinote E. Rosso sukeltą susirūpinimą dėl šiuolaikinės visuomenės požiūrio į mirtį, – sakė Jis man.- Mūsų pasaulyje gausėja senukų, susiduriančių su vienatvės ir izoliacijos sukeltomis kančiomis, o paskutinių dešimtmečių permainos “augina” vis didesnę nebūties, mirties baimę, kelia emocines problemas, kurias sunku ne tik įveikti, bet ir tinkamai suprasti ir įvertinti.
Džiaugiausi, kad profesorius puikiai (ir panašiai, kaip aš) suprato pamėgtų rašytojų filosofų knygų kalbą, giliau ir išsamiau savaip patvirtindavo jų faktus ir mintis… Juk niekam kitam, kaip emigrantui ir kaip kunigui Jam čia, Alpių krašte, buvo nepaprastai sunku. Jo veide dažnai buvo galima įžiūrėti skaudžių atsiminimų gėlą ir kančią: emigracijoje Jis turėjo užslopinti savy visus savo žmogiškuosius poreikius, įpročius, „persikelti” į svetimą aplinką, išmokti kvėpuoti svetimu oru, iš kurio turėjo ne tik pats semtis stiprybės, bet ir dosniai ją padalinti kitiems, o šalia to dar skaudžiai išgyventi dėl savo Tėvynės likimo. Kiekvienas kirtis paliktai Tėvynei čia Jam tapdavo dešimt kartų skaudesnis…
Bendraudamas su vietiniais šveicarais, jis nuolat aiškindavo apie Lietuvą: teko sutikti šveicarų – Valis kantono gyventojų, kurie puikiausiai man papasakojo apie Suvalkiją, Paberžę su Tėvo Stanislovo veikla ar dar ką nors netikėto iš Lietuvos gyvenimo, nes apie tai juos buvo supažindinęs ir “išmokęs” kunigas J. Juraitis.
Atidžiai klausydama jo moksliškai ir praktiškai pagrįstų filosofinių pamokslų ir pasakojimų, skaitydama jo gausius 40 metų rašytus į Valis kantono laikraštį įvadinius straipsnius “Redaktoriaus skiltyje”, supratau, kiek rūpesčių jam sukeldavo šiandieninis pasaulio požiūris orientuotas į mases, o ne į individualią išskirtinę asmenybę, jos tobulinimą, auklėjimą, gelbėjimą… Profesorius jautė, kaip šiuolaikiniam žmogui trūksta žinių suvokti savo pačio mirties realumą, kiek aplink tuščių, Dievo ir tikėjimo teiginiais nepatvirtintų, realybę nutylinčių ir nuslepiančių klyskelių.
Dabar pasidarė svarbu statistika, skaičiai ir masės, daugiausia patvirtinti, išrinkus iš interneto puslapių, TV, filmų ar kt., o ne gyvas kontaktas su žmogumi, – gailėdavosi Jis.- Gyvename visuomenėje, kurioje mirtis imama ignoruoti, vengiama, bijoma apie ją kalbėti. Medicina nesiekia sumažinti žmogaus fizines ir dvasines kančias, pasitelkus Dievą ir jo priesakus, o siekia tik aklai dirbtinai pailginti jo gyvenimą. Nesirūpinama gydytojo-slaugytojo natūralių santykių su senuoliu ar ligoniu: jautrumo, gailesčio, saikingumo, tolerencijos, takto, o dėmesys nukreipiamas į intelekto koeficientą ar klasinę padėtį…
Atsitiktinai Šveicarijoje patekusi į senuolių „slaugymo sferą”, turėjau progų įsitikinti, kiek daug žmogui gali padėti religija. Tarp milijonierių senukų buvo dauguma tvirtai ir besąlygiškai tikinčių į Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Tai labai palengvino jų skausmus ir kančias. „Jeigu žmogų užvaldo infaltiliškas troškimas būti nemirtingu visagaliu, visos priemonės nuo to gintis bus destruktyvios”, – sako Ross. Tikriausiai nė jokiame amžiaus tarpsnyje taip aiškiai neatsiveria žmogus kaip senatvėje, kada jį pradeda „atakuoti” įvairiausių neurozinių samplakų “atakos”, depresijos ir rezignacijos, svajonių neišsipildymo neviltys, artimųjų moralinės išdavystės, pažeminimai, apgaulės ar paprasčiausi netyčia į širdį įsimetę kasdieniai apmaudai… Kančia senam žmogui įgauna savo tikrąją prasmę – tą jau aname amžiuje yra paprastai, bet įtikinamai savo skaitytojams išaiškinęs F. Dostojevskis, stebėdamas Rusijos caro kalėjimų kalinių „kontingentą”. .Aprašydamas kalinius žmogžudžius Dostojevskis yra rašęs, kad: „Žudymas yra ne kas kita, kaip noras išvengti realybės, negalvojant apie savo mirtį”…
Kasdieną spaudoje aprašomos žmogžudystės, teroras, augantis nusikalstamumų skaičius liudija apie pas mus nykstantį sugebėjimą oriai pažvelgti į mirtį, susitaikant su ja arba dar blogiau – slaptai pasidžiaugiant, kad tai liečia ne mane! Kaip išmokti įsivaizduoti savo mirtį, atvirai sutikti šį tragišką, tačiau neišvengiamą įvykį ne taip racionaliai ir bailiai?
Slaugydama senukus, dar kartą turėjau progos įsitikinti, jog gyvename pasigailėtinoje masių žmogaus, o ne individo visuomenėje. Buvo aišku, kad ateity vis daugės ligonių, kurių gyvybė (netgi prieš paties žmogaus valią!!!) bus palaikoma dirtinai: kardeologijos –kardeochirurgijos ir organų transplantacijos pasiekimai sėkmingai “darys savo darbą”, visai nesuderintą su natūralia žmogaus prigimtimi.
“Ar pavyks Bažnyčiai sugrąžinti žmogui tikėjimą į pomirtinį gyvenimą?” – klausinėjau profesorių,- o jis atsakydavo, kad mirties suvokimas negali vykti masių lygmeniu, kad to neatliks jokie kompiuteriai, jokios programos – tai turi atlikti pats žmogus asmeniškai, niekada nestumdamas į šalį ir nevengdamas savo artėjančios “mirties klausimo”. Tik tada pasieksime vidinę ramybę ir tautų santarvę, kai įsisąmoninsime savo mirties realybę ir išmoksime su ja susitaikyti. Apie mirtį kiekvienas turi mąstyti individualiai, nugalėti šios sąvokos keliamą nerimą ir galvoti apie prisikėlimą…
Tokios ir panašios mintys buvo užplūdusios mane, stovint prie profesoriaus karsto Brigo miesto modernioje Jėzaus širdies bažnyčioje, kur vyko gedulingos Mišios už profesoriaus vėlę. Po pamaldų, visiems liūdnai atsisveikinus su Profesoriumi, karstas buvo išvežtas į krematoriumą, o po kelių dienų urna su pelenais buvo palaidota viename Šveicarijos miestelyje, kur kunigas J. Juraitis kelis pirmuosius savo emigracijos metus dirbo vienos katalikų bažnytėlės sielovadininku.
Taip buvo išpildyta Jo paskutinė valia.