Po gerų dvidešimties metų užsidarius Ciuricho lietuvių susitikimų tradicinei vietai – restoranui „Fallender Brunnenhof“, lietuviškų vakarų nuolatiniai lankytojai sukruto ieškoti naujos vietos.
Alfreda su Giedrium šiuo tikslu išbandė lenkišką Jolka Polka, bet nusprendė, kad kažko šiai lokacijai trūksta. Aida ir Juozas pirmajam šių metų susitikimui/išbandymui užsakė Al Forno piceriją, kurios atskiroje jaukioje salytėje šį penktadienį susirinko galybė lietuviškai šnekančių ir prijaučiančių žmonių ir žmogeliukų ir atidžiai ištyrė itališką virtuvę bei patalpų jaukumą.
Picos vienbalsiai įvertintos puikiai, žuvies patiekalai taip pat džiugino ne tik gomurius, bet ir akis, desertai su figomis – skanūs, tiramisu – labai švieži. Visos tiesos dėlei, reikia paminėti, kad prancūziško konjako (kurio niekada nestigo „Fallender Brunnenhof“- nostalgiška gaida) čia nebuvo, o itališkas buvo geras, bet salstelėjęs. Tačiau nepatenkintų veidų nesimatė nei vieno, atvirkščiai – nenutylančios virtinės juoko ne tik skambėjo, bet retsykiais net griaudėjo. Akivaizdu, kad Al Forno atmosfera lietuviams tinka, todėl nutarta ir kitą susitikimą rezervuoti čia.
P.S. Nekukliai pastebėsiu, kad Ciuricho lietuviai pretenduoja į draugingiausių – labiausiai linkusių burtis – Šveicarijoje vardą. Tą patį vakarą net trijose Ciuricho ir jo apylinkių vietose knibždėte knibždėjo lietuvių – kiekvienam pagal skonį ir interesus.