LR Garbės Konsulatas Tičino kantone praneša, kad lapkričio 19 d. netekome Rolfo Gérardo ( 1909.08.09 – 2011.11.19 ). 1918 m. Vasario 16–tosios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jurgio Šaulio žmonos Mafalda Salvatini sūnus buvo garsus menininkas, Niujorko Metropolitan Operos teatro scenografistas ir šviesios atminties asmenybė, pasidalinęs vertingais prisiminimais apie savo patėvį dr. J. Šaulį.
Maloniai leidus LR Garbės Konsului G. Bertašiui, skelbiame vos prieš metus su juo vykusį pokalbį.
Rolfo Gérardo prisiminimai apie dr. Jurgį Šaulį
/užrašė Gintautas Bertašius – LR Garbės Konsulas Šveicarijoje 2010 m./
Ponui Rolfui šiemet sukanka 102 metai. Tačiau jo atsiminimai tokie ryškūs, kad galima tik pavydėti. Šiam žinomam meno pasaulyje scenografui, kostiumų meistrui ir dailininkui teko artimai bedrauti su Piccaso ir Šagalu, dirbti ranka rankon su režisieriumi Peteriu Brooku. Daugiau kaip 20 metų p. Rolfas dirbo Niujorko Metropolitan operos teatre.
Rolfas Gérardas – italų kilmės operos dainininkės Mafaldos Salvatini ir išradėjo Valterio (Walter) Gérardo vyriausiasis sūnus. 1933 m. Mafalda Salvatini ištekėjo už lietuvių diplomato Dr. Jurgio Šaulio. Šiuo metu Askonoje, pačiuose Šveicarijos pietuose, veikia Rolfo Gérardo fondas. Susitikimą padėjo organizuoti šio fondo viceprezidentė p. Diana Mirolo. Pašnekovui pateikiau keleta klausimų, į kuriuos jis mielai atsakė.
Kokiomis aplinkybėmis susipažinote su dr. Šauliu ?
Tuo metu studijavau mediciną, pradžioje Berlyno, o vėliau Gotinbergo Universitetuose. 1932 m. buvau išvykęs i Angliją, o grįžęs tęsiau studijas universitete. Mano tėvai tuo metu jau negyveno kartu. Jie buvo labai skirtingi žmonės. Žinote, moterys yra žymiai praktiškesnės, o vyrai dažnai yra ir lieka idealistais. Mano tėvas buvo nuostabus žmogus, tačiau visiškai nepraktiškas. Jam rūpėjo išradimai, diskusijos apie visatą, kartu su manimi net klausė universitetuose ištisus kursus. Dviejų asmenybių visiškas nesuderinamumas ir buvo mano tėvų išsiskyrimo priežastimi.
Taigi, Mammina (taip p. Rolfas viso pokalbio metu vadina savo mamą) 1933 m. man pranešė, kad tuokiasi su dr. Šauliu. Aš buvau liudininku vestuvėse. Vestuvės buvo labai iškilmingos, jose dalyvavo ir Berlyno meras ir daug kitų svarbių svečių. Man buvo labai idomu ir tuo pačiu metu baugu, nes iki tol Žiorži ( tap viso pokalbio metu p.Rolfas prisimena Dr. Šaulį) aš nepažinojau. O jis jau tuo metu buvo labai svarbus ir įtakingas asmuo. Draugavo su aukštais Vatikano pareigūnais, pavyzdžiui su Popiežiumi Pacelli (pastaba – Popiežius Pijus XII)
Ką iki tol buvote girdėjęs apie Lietuvą ?
Pirmosios mano studijios vyko Dahlem koledže Berlyne. Ten susipažinau su eile jaunuolių iš Baltijos kraštų. Tarp jų kilmingų šeimų atstovų. Mane visada žavėjo Šiaurės kraštų grožis ir nesibaigiantys smėlio pliažai. Vėliau sugrižau aplankyti tas vietas, kur gyveno ir kūrė Thomas Mannas, Emanuelis Kantas.
Jūsų nuomone, kas siejo operos garsenybę M. Salvatini ir diplomatą dr. J. Šaulį?
Tai buvo labai pragmatiškos vestuvės. Kaip minėjau, mano tėvelis buvo labai nepraktiškas žmogus. Mamai buvo reikalingas kitoks gyvenimo draugas – ramus, stabilus, protingas ir praktiškas. Būtent tokį ji surado dr. Šaulio asmenyje. Man ir broliui Čarli (Charlie) buvo labai svarbu, kad mama gyventų su patikimu žmogumi. Mes supratome, kad ambasadorius neturėjo didelių kapitalų, tačiau mūsų šis faktas netrikdė, mums buvo žymiai svarbiau, kad mammina gyvens su praktišku žmogumi, kuris padės jai susitvarkyti visus jos finansinius reikalus.
Kaip susiklostė Jūsų asmeniniai santykiai su patėviu?
Jis buvo labai išsilavinęs žmogus. Turejo didelę biblioteką. Mėgo su manimi diskutuoti filofofijos ir ypatingai istorijos klausimais. Iki šiandien pamenu jam labai svarbų vardą – Vytautas.
Kokias asmenines dr. Šaulio savybes prisimenate?
Jis labai mėgo gamtą, ilgus pasivaikščiojimus, ieškojo kontakto su žeme. Tų pasivaikščiojimų metu ir vykdavo mūsų diskusijos. Buvo labai santūrus, visada susikaupęs.
Mane labai stebino, kad toks svarbus asmuo mėgo gerti pieną. Pirmiausia jį padėdavo inde ant palangės, o po to kai jis surūgdavo – gerdavo. Tai vienas iš mano stipriausių prisiminimų, kad diplomatas, ambasadorius, geria pieną, kaip tai daro vaikai.
Su kuo iš lietuvių jis daugiausia bendravo?
Bendavo su Lozoraičiu ir Sidzikausku, ir turejo jiems labai didelę įtaką. Prisimenu šiuos du asmenis, ypač mane stebino Dr. Šaulio ir p. Sidzikausko nepanašumas. Mes su dideliu susidomėjimu stebėjome šiuos šiauriečius. Tačiau jei Žiorži ( pastaba – George ) buvo labai santūrus, tai p. Sidzikauskas buvo jo visiška priešingybė – energingas, judrus, pilnas idėjų, jis labiau panašėjo į verslininką, bet ne į diplomatą.
Ambasadorius Šaulys buvo ne tik įtakingas lietuvių tarpe ir svarbus politinis lyderis visoje pokarinėje emigracijoje. Po karo į Lugano plūstelėjo nemažai pabėgėlių iš Rytų. Jis buvo vienu iš jų vadovų.
Kokia buvo dr. Šaulio mirties priežastis? Kaip Jūs išgyvenote šį momentą?
Jis mirė be ligos. Manęs tuo metu nebuvo, aš gyvenau jau Niujorke. Tačiau mammina pasakojo, kad vieną rytą jį rado negyvą. Jis nesikankino, nesirgo, iš šio gyvenimo išėjo greitai ir netikėtai. Jie tada gyveno jau Suviglianoje, namai buvo šalia Thyssen nuosavybės. Vėliau mano brolis Čarlis šiuos namus pardavė.
Kokie Jūsų santykiai su kitais dr. Šaulio šeimos nariais? Žinome, kad jo dukra Birutė taip pat gyveno Šveicarijoje.
Po to kai mammina susituokė su Žiorži, jo duktė Birutė gyveno pas tėvą, vėliau ji išvyko pas mamą. Pokario metu gyveno ir dirbo Bazelyje pas prof. T.Reichsteiną (Tadeus Reichstein – 1950 metų Nobelio premijos laureatas). Vėliau ji ištekėjo ir išvyko į Detroitą (JAV), jos vyras ten dirbo FORD gamykloje, Kiek žinau vaikų jie neturėjo. P. Birutė buvo atvykusi i Askoną manęs aplankyti. Mūsų sankykiai visada buvo šilti ir nuoširdūs.
Po kelių valandų pokalbio ( p. Rolfas pasidalino prisiminimais ne tik apie dr. Šaulį, bet papasakojo ir apie to meto bendrą politinę situaciją), mūsų pašnekovas neatrodė nei trupučio pavargęs. Jo akys žibėjo noru dar daugiau pasakoti. Kai paklausiau, ar bus galima dar kartą apsilankyti, jis mielai sutiko. O išeinant tarė svarius žodžius:
– Žinai, kaip sunku, kai tavo protas dirba, bet kūnas tave apgaudinėja…