Kalnai kultūros istorijoje jaučiami kaip tam tikras dvasinės laisvės simbolis. Alpių kalnai – lietuvių inteligentijai siekiamybė, į kurios baltas aukštybes žvelgdami, jie lyg pasitikrindavo savo idealus. 2011 metų pavasarį Lietuvos nevyriausybinių organizacijų grupė išvyko į Šveicariją ieškoti savo iškilių žmonių paliktų dvasinės kultūros pėdsakų ir kartu pristatyti savo dabartines kultūros problemas Šveicarijos lietuviams.
Pakiliai ir vaizdingai tariant – išvykome visa atnaujinti kalnuose – idealus, kūrybines galias, net gi po atšiaurios žiemos gerokai sumenkusius meilės žmogui ir pasauliui išteklius.
O viskas prasidėjo nuo knygos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”, 2009 metais išleistos Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės. Šią unikalią knygą perskaičiau daugybę kartų. Ir vis labiau ėmiau puoselėti mintį – tai, apie ką rašoma knygoje, pamatyti savo akimis. Praėjo bent pora metų, kol pavyko prikalbinti bičiulius iš nevyriausybinių organizacijų ruoštis kelionei, užmegzti ryšius su Šveicarijos lietuvių bendruomene, sutarti dėl bendrų kultūros renginių.
Visą sumanymo organizacinę pusę Lietuvoje ėmėsi tvarkyti gabi organizatorė Dalia Poškienė – LUMA (Lie tuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė), knygų klubo (XXVII knygos mėgėjai) pirmininkė. Pasitelkusi į pagalbą aktyvesnius žmones, aptarė būsimos kelionės tikslus ir darbų planą. Šveicarijos lietuviai mūsų sumanymą palaikė ir pasiūlė, kai atvyksime, Ciuriche surengti bendrą švietėjišką-literatūrinę konferenciją „Laiko ženklai kultūros istorijoje”.
Tam buvo ir oficiali proga – dešimtmetį švenčiantis Ciuricho Lietuviškos Knygos klubas. Būtent šio klubo narių didžiausias kūrybinis darbas ir yra knyga „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”, kurios jai galėtų pavydėti bet kurioje šalyje esanti lietuvių bendruomenė. Šios knygos kūrėjai su mumis bendravo ne tik konferencijos metu, bet ir lydėjo tam tikrais maršrutais pažintinės kelionės „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje” metu.
Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės tinklalapyje ilgą laiką žmones į konferenciją Ciuricho Maria Lourdes katalikų bažnyčios Mažojoje salėje kvietė skelbimas:
Šiais metais mūsų klubui sukanka 10 metų. Šią gražią sukaktį norime pažymėti švietėjiška-literatūrine konferencija su gausiu būriu svečių iš Lietuvos, kurie taip pat nepaprastai myli knygą ir Lietuvą. Tai – Lietuvos XXVII Knygos mėgėjų draugijos ir
Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) atstovai. Jie ne tik dalyvaus konferencijoje, bet atvyksta į pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”.
Ir mums, svečiams iš Lietuvos, pavyko 2011 metų pavasarį pirmiausia sutikti Šveicarijoje – ten, prie garsiųjų Reino krioklių, pamatėme pirmą sias šių metų žibuokles. Dviejų pavasarių – Šveicarijoje ir Lietuvoje – išgyvenimai užaštrino emocijas ir tiesiog studentišką ūpą vėl atvirai stebėtis ir džiaugtis pozityviais kultūros reiškiniais.
Svarbiausia, kad daug ką apgalvoti skatino ir labai šauni bendrakeleivių kompanija. Į kelionę išsirengė keleto Lietuvos nevyriausybinių organizacijų aktyvesni žmonės. Tai visų pirma tarp organizatorių paminėti LUMA ir XXVII knygos mėgėjų
draugijos aktyvistai, bet į kelionės draugiją pakvietėme ir daug kitų pilietiškų žmonių iš Lietuvai pagražinti draugijos, Vytautų klubo, Stasio Šilingo draugijos, Zanavykų draugijos. Su mumis kartu keliavo ir žurnalistų, rašytojų, žmonių iš įvairių kultūros institucijų, etninės kultūros globos organizacijų; taip pat žmonės, kolekcionuojantys lietuviškus pašto ženklus ir žemėlapius bei rengiantys jų parodas, rašantys Lietuvos tiltų istoriją. Vyko ir bibliotekininkų, ir Lietuvoje šiuo metu vis populiarėjančių kultūrinių bendruomenių atstovų, muziejininkų. Buvome pasikvietę ir svečią iš Latvijos.
Kelionės metu mes, tarsi kokia keliaujanti mobili Kultūros akademija, dešimt dienų nuolat diskutavome įvairiausiais kultūros klausimais. Laiko tam buvo pakankamai, nes į abi puses teko nuvažiuoti autobusu apie 5000 kilometrų. Reikia pasakyti, kad labai puiki diskusijų žadintoja buvo ir kelionės gidė – Teodora Dilkienė, labai pasišventusi savo darbui, talentinga ir diplomatiška moteris, pagal išsilavinimą geografė, o pagal pomėgius – aistringa kultūros propaguotoja ir žinovė. Mūsų kelionei jos turizmo firma „Kelionių laikas” parengė unikalų specialų kelionės planą.
Labai norėčiau, kad man pavyktų papasakoti, kas toje kelionėje pasirodė svarbiausia, kokios naujos mintys ir idėjos išsikristalizavo, nušviestos kalnynų spindesio.
Bandymas suvokti kultūros jungtis
Ruošdamasi konferencijai, kurioje ir man teko skaityti pranešimą, atidžiai studijuodama knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”, pastebėjau labai svarbius faktus – daugelis Lie tuvos inteligentų laikotarpiu iki Antrojo pasaulinio karo išsilavinimą įgijo Šveicarijos universitetuose, bet jų mokslo išlaidas dažnai apmokėjo Amerikos lietuvių įsteigtos šalpos organizacijos. Štai trumpa statistika, skelbta knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”.
Pratinkimės padėkoti. Ir suprasti, kad tie bendromis pasaulio pastangomis išlavinti lietuviai mokė mūsų tėvus ar jų mokytojus. Ir taip reikšmingi pasaulio kultūros atšvaitai, lyg pelenuose žioruojanti kibirkštis, visą tarybų valdymo laikotarpį, negeso, žadino mūsų vaizduotę. Turime dar kartą garsiai pasakyti, kad viso pasaulio lietuvių nuopelnai leido išlikti dabartinės lietuvių kultūros lygmeniui. Turime pajusti tikrą dėkingumą, turime tuos nuopelnus įvardyti.
Studijos Šveicarijoje suformavo gana reikšmingą lietuvių inteligentijos dalį. Kai pradėjau ieš koti kuo daugiau faktų šioms kultūros sąsajoms patvirtinti, tai jų radau ir knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”, ir vartydama daugelio į kelionę vykusių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų istorijos puslapius. Tuo, ką pastebėjau, norėčiau pasidalinti. Tai galėtų būti lyg ir konferencijoje „Laiko ženklai kul tūros istorijoje” nespėtų išsakyti minčių tęsinys. Tad pažvelkime į faktus kartu.
Pradėkime nuo rašytojų, kurie paminėti knygoje, kaip studijavę Šveicarijoje. Jonas Biliūnas, lietuvių psichologinės prozos pradininkas ir literatūros klasikas. 1893 metais atsisakė stoti į kunigų seminariją ir neteko šeimos paramos. 1904 m. rudenį Biliūnas įstojo į Ciuricho universiteto filosofijos skyrių studijuoti literatūros. Ciuriche gyveno iki 1905 metų pavasario. Mintis studijuoti Šveicarijoje jam kilo susirašinėjant su Berne gyvenančiais ir studijuojančiais lietuviais. Augustinas Janulaitis studijavo teisę, Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo laisvasis Berno universiteto filosofijos ir ekonomikos kursų klausytojas. Jurgis Šaulys – būsimas Nepriklausomybės akto signataras, būsimasis Lietuvos diplomatas Berne studijavo mediciną. 1904 metais spalio 22 d. Biliūnas atvyko į Ciurichą. Studijuoti jis galėjo gavęs Amerikos lietuvių stipendiją ir paramą iš Povilo Višinskio. Studijavo literatūrą. Šveicarijoje jis parašė ir savo testamentinį eilėraštį „Kai numirsiu, man’ pakaskit”, Ciuriche buvo parašytas ir garsusis „Laimės žiburys”. (Namas Universitätsstrasse 58). (Pagal Audriaus Alkausko straipsnį.)
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, lietuvių lyrinės psichologinės prozos pradininkė, Šveicarijoje studijavo 1905–1907 metais, remiama „Motinėlės” stipendijos. Ji kaip laisva klausytoja lankė filosofijos, literatūros, pedagogikos, vokiečių ir pran cūzų kalbų paskaitas Ciuricho ir Fribūro (Fribourg) universitetuose. Į Lietuvą parsivežė garsaus pedagogo Friedricho Wilhelmo Foersterio (1989–1966) pedagogines idėjas. Jo moralinės etikos kurso paskaitas ji klausė Ciuricho universitete. (Pagal Gražinos Staniūtės-Hagopian straipsnį.)
Vincas Mykolaitis-Putinas. Vienas iškiliausių XX a. lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, taip pat dramaturgas, vertėjas, literatūros teoretikas, kri tikas. Baigė Marijampolės gimnaziją, 1909 įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1915 gavo kunigo šventimus ir išvyko mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją. Tuo metu spaudoje pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Raudoni žiedai”. 1918 metais, gavęs Amerikos Tautos fondo stipendiją 4 metams ir teisę studijuoti katalikiškame Fribūro universitete,
Putinas sėkmingai tęsė studijas Fribūro universitete. 1922 metais baigė universitetą filosofijos daktaro laipsniu. Tada dvejus metus rengėsi profesūrai Miuncheno universitete. 1923 metais grįžo į Lie tuvą ir profesoriavo Lietuvoje. VDU dėstė naująją lietuvių literatūrą (VDU įkurtas 1922 m.). Pagrindines studijas Putinas skyrė sistematinei filosofijai, šalutinėmis pasirinko filosofijos ir meno istoriją, tyrinėjo literatūrinių krypčių kilmę ir jų stiliaus savybes. Studijavo literatūros meno estetiką ir literatūros mokslo sistematiką. Vadovaujant belgų profesoriui Munnynckui, prancūzų kalba parašė disertaciją „Vladimiro Solovjovo estetika (estetinės pažiūros)”. Ši Putino disertacija yra saugoma Fribūro universiteto archyvuose. Putinas Fribūre lavino ir savo pilietinius organizacinius gebėjimus – buvo išrinktas studentų organizacijos „Lituania” vadovu. Veikla buvo aktyvi – kas mėnesį rengiamos paskaitos, išvykos, aptariami pasirengimai šventėms. Putinas Fribūre sukūrė lietuvių chorą ir jam vadovavo, fotografavo, dažnai lankydavo koncertus gotikinėje Fribūro katedroje, jos vargonai garsėjo visoje Europoje. Jau Fribūre priėmė sprendimą dėstyti literatūrą.
Lietuvai taip reikšmingame Fribūre vien daktaro disertacijas 1889 (nuo įkūrimo) iki 1936 metų be Vinco Mykolaičio-Putino apgynė dar 30 lietuvių. Kartu ir pirmosios moterys studentės – su Putinu į Šveicariją atvykusios M. Ambraziejūtė ir M.
Andziulytė. Fribūro universiteto auklėtiniai S. Šalkauskis,Vincas Mykolaitis-Putinas, J. Eretas atvežė į Lietuvą šveicarišką dvasią ir stengėsi įdiegti Vakarų Europos universitetų tradicijas. (Pagal Dianos Brunner straipsnį.)
Tęsinys – kitame numeryje.
Šis tekstas spausdintas 2011.05 28 “Draugo” šeštadieniniame priede “Kultūra”.