Pernai minėjome 135-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, šiemet – 100-ąsias mirties. Nedėdama ypatingų pastangų, per šiuos dvejus metus savo aplinkoje pajutau išskirtinį dėmesį M. K. Čiurlioniui.
Pernai rudenį vieną savaitgalį su šeima praleidome Milane. Tai tik kelios valandos traukiniu nuo Ženevos. Karstantis Milano katedros stogais, buvo malonu apačioje, ant šoninių karališkųjų rūmų „Palazzo Reale“ durų, matyti plevėsuojantį didžiulį plakatą su užrašu: „ČIURLIONIS. Un viaggio esoterico 1875–1911“.
Paroda tikrai gera: išsami, protingai, jautriai ir skoningai surengta. Jos stendai su Milano miesto pareigūnų pasisakymais Lietuvą pristato kaip gražią ir kultūriškai turtingą šalį, kurioje klesti vizualieji ir teatro menai. Lakoniškai, bet iškalbingai aptariamas kūrybinis M. K. Čiurlionio fenomenas, paminint, kad jo darbai įkvėpė tokius XX a. dailės meistrus kaip V. Kandinskis, P. Mondrianas, F. Kupka, K. Malevičius ir M. Rothko (Massimiliano Finazzeris Flory, Milano miesto kultūros komisaras). Didžiuojantis teigiama, kad tai antroji M. K. Čiurlionio solinė paroda, pirmoji, kaip prisimename, surengta 2000 m. Paryžiuje, d’Orsay muziejuje.
Dėkojama Lietuvos valstybei ir M. K. Čiurlionio meno muziejui Kaune, kad maloniai padėjo surengti šią parodą ir sutiko pasidalyti savo tautos genijumi su italais (Letizia Moratti, Milano miesto merė). Visa tai – privalomi politikų komplimentai, tačiau suintrigavo vieno parodos rengėjų (kitas – MKČ muziejus) – Italijos kultūros fondo „Antonio Mazzotta“ prezidentės ir parodos katalogo sudarytojos Gabriellės Mazzotta pasisakymas:
„Milano miestui bendradarbiaujant su „Palazzo Reale“, pristatyta daug Italijos ir Europos modernizmo vardų ir judėjimų. (…) Tačiau laikai pasikeitė, ir šiandien jau labai sunku suderinti naujovės, mūsų požiūrį praturtinsiančios visiškai naujomis atvertimis vizualiuosiuose menuose ir kitur, siekį su plataus masto iniciatyvomis, kurios pritrauktų plačiąją publiką. Šiuo požiūriu Čiurlionio atvejis atveria unikalią galimybę.“
Sunku nesižavėti ir nesidžiaugti šios profesionalios meno prodiuserės noru užbėgti kolegoms už akių. Numatydama M. K. Čiurlionio kūrybos ateitį meno rinkoje, prodiuserė nuspėja ir siekiančių ją pristatyti profesionalų konkurenciją. Apie parodos koncepciją, M. K. Čiurlionio dailę interpretuojant kaip ezoterinę, jau rašyta (Rasa Andriušytė, www.kamane.lt, 2011 01 06).
Požiūris man pasirodė logiškas, paaiškinimai vertingi, kviečiantys atidžiai ir truputį kitaip įsižiūrėti į jau matytus paveikslus. Tačiau įdomiausia man buvo paskutinė parodos salė, kurioje pirmą kartą išvydau tai, apie ką iki šiol buvo tekę tik skaityti: M. K. Čiurlionio darytas nuotraukas, jo laiškų knygą, atvirlaiškius, taip pat ir knygos „Lietuvoje“ kopiją. Tai vienintelis tikras ir baigtas bendras Sofijos ir Konstantino Čiurlionių darbas. Knyga 2010 m. Lietuvoje sukėlė nemažai triukšmo.
Net keista, tai buvo intymiausia muziejinė mano pažintis su M. K. Čiurlioniu. O išeidama dar pavarčiau įspūdingą parodos katalogą ir prisipirkau galybę magnetukų su dailininko paveikslų detalėmis. Panašūs suvenyrai labai vertingi: puiki edukacinė priemonė vaikams ir paranki dovanėlė pažįstamiems.
Šiemet apsidžiaugiau, gavusi net du pakvietimus į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą. Vieną – Berne, kitą – Ženevoje. Į pirmąjį, viešą, vykusį Yehudi Menuhino forume ir organizuotą Lietuvos Respublikos ambasados, t. y. reikalų patikėtinės Virginijos Umbrasienės, deja, negalėjau nuvažiuoti, o į antrąjį, Jungtinėse Tautose, mielai nuėjau. Abiem atvejais tai buvo Roko ir Sonatos Zubovų koncertas „Čiurlionio pasaulis“, skirtas 100-osioms M. K. Čiurlionio mirties metinėms.
Jį surengė nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje Jonas Rudalevičius, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje, Ženevos ir Vaud kantonuose, Michelis Sogny ir Jungtinių Tautų kultūros skyrius. Abu diplomatai pasakė trumpas kalbas, kuriose papasakojo apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę ir pristatė didžiausią visų laikų Lietuvos genijų M. K. Čiurlionį ir jo provaikaitį, pianistą R. Zubovą. M. Sogny su nuostaba ir pasigėrėjimu prisipažino nežinąs kitos tokios asmenybės meno istorijoje, apdovanotos stipriu ir kompozitoriaus, ir dailininko talentu, kaip Čiurlionis.
R. Zubovo kūrybinė veikla susijusi su M. K. Čiurlioniu, o asmenybė dvelkia jo dvasia (giminystės ryšys, ko gero, tai tik pabrėžia). Pastaraisiais metais R. Zubovas dalyvavo įrašant visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui („Celestial Harmonies“). Patį įrašymo faktą, kaip sako pianistas, sunku pervertinti. R. Zubovas taip pat yra surengęs penkių koncertų ciklą „Visi MKČ kūriniai fortepijonui“, vadinamą ir „Čiurlionio miestais“, Vilniuje, Rašytojų klube, ir Nacionaliniame MKČ muziejuje, už tai pernai pelnė įsimintiniausio Kauno menininko titulą.
2010 m. R. Zubovas sukūrė internetinę svetainę www.ciurlionis.eu. Jos reikšmę, ko gero, kol kas taip pat sunku tinkamai įvertinti. Trikalbėje (lietuvių, anglų, lenkų) svetainėje sudėta visa turima informacija apie M. K. Čiurlionį: biografija, bibliografija, muzikinių kūrinių partitūros, paveikslų reprodukcijos, nuotraukos, jo žodinė kūryba, vertimai ir kita. Rašytojų klube klausiausi vieno „Visų MKČ kūrinių fortepijonui“ koncertų ir jau tada pagalvojau, kad scenoje R. Zubovas įkūnija kai kuriuos mitiniais tapusius M. K. Čiurlionio charakterio bruožus. Jis temperamentingas, veržlus, bet ir neįtikėtinai jautrus, nuolat save tikrina, atrodytų, persvarsto kiekvieną ištartą žodį. Jis kupinas netradicinių idėjų, o kartu nežmoniškai reiklus sau, kelia aukščiausius kokybės ir profesionalumo reikalavimus, be galo paprastas, šiltas, bet ir aristokratiškas.
Pasirodymą Jungtinėse Tautose R. Zubovas pradėjo asmenine gaida. Jis prisipažino (ir tai darydamas susigraudino), kad šis renginys jam turi ypatingą reikšmę. M. K. Čiurlionio našlė, R. Zubovo prosenelė, rašytoja ir svarbi visuomenės veikėja S. Čiurlionienė-Kymantaitė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Jungtinėse Tautose atstovavo Lietuvai ir dirbo penktojoje Socialinių reikalų komisijoje. Šių metų kovo 13 d. (koncertas vyko kovo 10 d.) S. Čiurlionienei-Kymantaitei būtų sukakę 125-eri. Gaila, kad iš kalbėjusiųjų šis faktas pasirodė reikšmingas tik pačiam R. Zubovui. Svarbiausias S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrinys – M. K. Čiurlioniui dedikuota poema „Giria žalioji“. Brangiausias jai kompozitoriaus muzikos kūrinys – simfoninė poema „Miške“. Koncerto pradžioje skambėjo S. ir R. Zubovų parengta ir keturiomis rankomis atlikta šio kūrinio transkripcija.
Programėlėje kukliai koncertu vadinamas renginys „Čiurlionio pasaulis“ iš tiesų yra grandiozinis įvykis, aprėpiantis ir savotiškai pristatantis visą M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą. Savo internetinėje svetainėje R. Zubovas apie šį projektą kalba taip: „Tai programa, kurią dažnai su žmona pianiste Sonata atliekame įvairiose pasaulio šalyse. Čia jungiame Čiurlionio dailę, muziką ir jo žodžio kūrybą į vieną visumą, bandydami atskleisti jo dvasios pasaulį. Kartais visai gerai pasiseka.“ Programa suskirstyta į penkias dalis: „Miškas“, „Pasaka“, „Pasaulio sutvėrimas“, „Psalmė“ ir „Jūra“. Skambant kiekvienam fortepijono kūriniui, ekrane keičiasi su juo susijusių M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos, o tarp muzikinių kūrinių girdime švelniai ir mąsliai S. Zubovienės skaitomas literatūrines M. K. Čiurlionio miniatiūras arba jų ištraukas anglų kalba (Berne tekstai skambėjo lietuviškai ir vokiškai).
Jungtinių Tautų koncertų salė yra didžiulė ir atvira kaip koridorius, abiejose jos pusėse – laiptai, kuriais net ir koncerto metu aukštyn arba žemyn laipiojo JTO darbuotojai. Ji taip pat šiek tiek keistos formos. Klausytojai sėdi ne tik priešais sceną, bet ir viename jos šone, ant pakylos, grojančiam fortepijonu už nugaros. Nedėkinga erdvė, ypač norint užmegzti kontaktą su klausytojais, tačiau S. ir R. Zubovams vis tiek pasisekė sukurti intymią, intensyvią ir čiurlioniškai meditatyvią atmosferą.
Reikia pasakyti, kad „Čiurlionio pasaulio“ programa gausi meninės informacijos. Muzikos, besikeičiančių spalvingų paveikslų reprodukcijų ir artikuliuotos minties bei literatūrinių įvaizdžių lavina kartais, atrodo, net dusina. Tačiau turint omenyje, kad apie daugialypį ir savitą M. K. Čiurlionio meninį palikimą kol kas dar žinome tik mes, lietuviai, ir išprusę XX a. pradžios meno ir muzikos tyrinėtojai, šio renginio koncepcija gali būti ypač veiksminga. Ji ne tik leidžia žavėtis M. K. Čiurlionio kūryba, – klausytis muzikos, žiūrėti paveikslų reprodukcijas, įsiklausyti į gražų, poetinį ir filosofiškai mistinį kompozitoriaus ir dailininko vaizdinių pasaulį, – bet ir gaivališkai įstumia į kvapą gniaužiančią jo talento platybę. Nieko apie M. K. Čiurlionį nežinantis klausytojas ir žiūrovas būtinai prisimins nenumaldomą to kūrybinio pasaulio intensyvumą, kelių plotmių – muzikinės, plastinės ir žodinės – vienybę, polifoniškumą ir galybę.
Galbūt man tik netyčia pasisekė dalyvauti geriausiuose M. K. Čiurlionio sukaktims skirtuose renginiuose. Vis dėlto, nors mums nepaprastai skaudu, kad puikioji jo ezoterinės kelionės paroda nenuvažiavo į kitus Italijos ir kitų šalių miestus, Europoje jau išties buvo galima pabūti M. K. Čiurlionio pasaulyje, o 2011-ieji dar net neįpusėjo.
tekstas skelbtas Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas” 2011.04.08