Riostigraben. Tai – lingvistinis, kultūrinis bei politinis skirtukas tarp dviejų didžiausių Šveicarijos kalbinių grupių. Kiekvienas šia šalimi besidomintis žino, kaip sunku vokiška tarme kalbantiems šveicarams rasti bendrą kalbą su prancūziškai kalbančia tautos dalimi, ir atvirkščiai. Vos kelis šimtus šioje Alpių šalyje gyvenančių lietuvių šis šveicariškas reiškinys taip pat kurį laiką bandė skirti, bet lietuvių bendruomenėje įsitvirtinti jam nepavyko.
2008 m. gruodžio 6 d. Šveicarijos širdyje – sostinėje Berne įvyko ypatinga lietuviška Advento šventė, linksmame šurmulyje prie eglučių šakelėmis, mandarinais ir šokoladukais puoštų stalelių sujungusi tautiečius iš prancūziškos ir vokiškos Šveicarijos. Nepaliaujamai daugėjant lietuviškų bei pusiau lietuviškų šeimų, vis gausėjant lietuviškų šaknų vaikučių, skirtingose šalies dalyse ėmė dygti lituanistiniai sekmadieniniai darželiai bei išsirutuliojo abipusiai poreikiai susitikimams. Šventės organizatorė ŠLB valdybos narė Laima Maldūnaitė-Christ džiaugėsi, kad nepaisant atstumų ir žvarbaus oro susirinko visas šimtas dalyvių, iš jų beveik pusė – vaikučių, su akivaizdžia nuostaba besiklausančių, kiek daug žmonių vienoje vietoje kalba lietuviškai.
„Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti!“, – šiltu skambesiu į kalėdinę nuotaiką įsipynė Šveicarijos lietuvių lėlių teatro „Raganiukė“ spektaklis. Džiugesiu ir nuoširdumu alsuojantis jo turinys, išmoningos dekoracijos, betarpiškas artistų – lėlių bendravimas su publika, puikiai pritaikytos „Keistuolių teatro“ muzikinio spektaklio „Geltonų plytų kelias“ melodijos sukūrė ypatingą šventinę atmosferą. Teatro „Raganiukė“ režisierė bei prodiuserė Diana Brunner su talentingais artistais Jovita Zamaryte Fink, Rima Furter bei Giedriumi Kopitkovu jau ne pirmus metus tęsia kalėdinio spektaklio vaikams tradicijas.
Šįmetinėje šventėje buvo ir toliau puoselėjama iš šveicarų paveldėta adventinė žvakių gaminimo tradicija. Profesionalaus Lietuvos bitininko Viliaus Paukštės padedami, kvepiantį pievomis bičių vašką vaikai paversdavo nuostabiomis žvakėmis. Papuoštos kalėdinėmis žvaigždutėmis ir kaspinėliais, jos visus metus šildys lietuviškų namų dvasią kaip prancūziškoje, taip ir vokiškoje Šveicarijos dalyje.
Kaip įprastai, popietę apvainikavo nepaprastai džiugus tikro Kalėdų Senelio iš Labanoro girios apsilankymas. Iškalba garsėjantis baltabarzdis su giliomis profesinėmis šaknimis šįkart prabilo eilėmis:
Kalėdų Senis buvo mano tėtis,
Ir tėčio tėtis buvo lygiai toks.
Tad kito ar galėjau aš tikėtis,
Kad kai pasensiu būsiu aš kitoks?
Poetiškai nupasakojęs sužavėtai publikai savo biografiją, raudonkepuris Senelis ėmėsi tradicinės misijos – išklausyti ir apdalinti vaikučius kalėdinių skanumynų pilnais dovanų maišeliais. Kai penkios dešimtys vaikų išdeklamavo lietuviškus eileraštukus, atėjo šokių metas: Ženevos lituanistinio darželio vadovės Eglės Kačkutės vedami, vaikai trypė smagiuose rateliuose. Kartu sukosi ir Audrius Alkauskas iš Lozanos, šiame vakare iškeitęs savo tapatybę į kalėdinės dovanojimo dvasios simbolį – Kalėdų Senelį.
Nuošalyje nuo šios gražios tradicinės šventės neliko ir Lietuvos Respublikos Ambasada Šveicarijos Konfederacijoje – ji parėmė Advento popietę finansiškai, o šventėje dalyvavęs ambasados administratorius Saulius Genys su sūnumi padėjo organizatoriams spręsti logistikos problemas.