Istorijos vingiuose ieškant to, kas sieja tokio skirtingo likimo šalis kaip Lietuva ir Šveicarija, žvilgsnį patraukia Gabrieliaus Narutavičiaus asmenybė.
1865 m. Telšiuose gimęs bajorų kilmės žemaičio apskrities teisejo bei dvarininko ir kilmingos lenkes sūnus, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybes akto signataro Stanislavo Narutavičiaus brolis, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Šveicarijoje.
Jis – vandens jėgainių statybos ir Šveicarijos elektrifikacijos pradininkas. Kaip ir ne vieną jo amžininką, Gabrielių Narutavičių į Šveicariją pirmiausia atvedė plaučių liga. Baigęs gimnaziją jis išvažiavo į universitetą St. Peterburge, kur studijavo Fizikos ir matematikos fakultete. Tačiau liga privertė studijas nutraukti ir 1886 m. G. Narutavičius atvyko pasigydyti į Davos. Sveikatai pagerėjus jis įstojo į Ciuricho Valstybinės aukštosios technikos mokyklos Statybos fakultetą.
Pirmasis jo darbas 1891 m. baigus studijas, buvo St. Galleno geležinkelio statybos biure. Kadangi buvo puikus statybos inžinierius, 1895 m. G. Narutavičius tapo Reino reguliavimo darbų vadovu, kiek veliau buvo pasamdytas vieno garsiausių vandens jėgainių statyboje besispecializuojančio inžinierių biuro Rytų Šveicarijoje.
Jo darbai buvo eksponuoti tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Profesinė sėkmė lėmė tai, kad jis tapo ne tik Šveicarijos elektrifikavimo pradininku, bet ir jėgainių kitose Vakarų Europos šalyse statytoju.
1907 m. G. Narutavičiui buvo pasiulyta profesoriaus kėdė toje pačioje Valstybinėje aukštojoje technikos mokykloje Ciuriche. 1913 – 1919 m. jis buvo Vandens statybos fakulteto dekanas, taip pat Vandens ekonomikos komiteto prie Valstybinio vidaus reikalų departamento narys. Greta akademines bei kitokios veikos nenutrūko jo darbas jau savo paties inžinerijos biure, tad neilgai užtruko, ir profesorius imtas laikyti vienu geriausių Europoje vandens jėgainių statybos bei geologinių struktūrų ekspertu.
1914 m. Šveicarijos vyriausybė delegavo jį į Tarptautinį Reino reguliavimo komitetą, o po metų jis jau buvo jo pirmininkas. Su G. Narutavičiaus vardu siejama Šveicarijos Mühleberg, Oberhasli, Eglisau vandens jėgainių statyba. Svarbiausia iš jų – Mühleberg. Pastatyta užtvenkus Wohlensee ežerą, 1917-1920 m. laikotarpiu, kada smarkiai augo elektros energijos poreikis. Jos turbinų bei valdymo įrenginų pastatai priskirtini gražiausiems XX a. pirmųjų dešimtmečių betono pastatams.
Šiandien galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostę G. Narutavičiaus ryšiai su gimtine Lietuvoje, jei ne politinė bei kultūrinė situacija XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje rytinėse Rusijos imperijos žemėse. G. Narutavičiaus tėvas Jonas Narutavičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, o pats G. Narutavičius, nors ir nebuvo politiškai aktyvus, dar studijų metais Ciuriche palaikė ryšius su nuo rusų valdžios besislapstančiais lenkais bei kairiųjų pažiūrų emigrantų partija. To pakako, kad Rusijoje jis imtas laikyti pavojingu revoliucioneriumi, kuriam suimti buvo išduotas valdžios orderis. Tokiu būdu kelias atgal į gimtinę G. Narutavičiui buvo užkirstas.
Nors ir turėdamas žemaitiškas bajoriškas šaknis, G. Narutavičius, skirtingai nei jo brolis Stanislovas nebandė savyje derinti lietuviškumo ir lenkiškumo. Ir tai suprantama. Ilgalaikis gyvenimas Šveicarijoje ( nuo 1895 m. jis buvo šios šalies pilietis) nesuteikė jokių galimybų reikštis pirmajai – lietuviškajai tapatybei.
Kita vertus, jis, veikiausiai, kaip ir didele dalis Lietuvos bajorijos, tapatino save tik su lenkais. Draugystė su Jozefu Pilsudskiu ir tikėjimas jo idejomis G. Narutavičių palaipsniui atvedė į politinį Lenkijos gyvenimą. 1920 m. kviečiamas Lenkijos vyriausybės jis paliko Šveicariją ir tapo Lenkijos viešųjų darbų ministru. Po dviejų metų jam atiteko užsienio reikalų ministro portfelis, o tų pačių metų pabaigoje jis buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Deja, neilgam. Po kelių dienų del politinių motyvų G. Narutavičius buvo nužudytas.
Istoriniai šaltiniai leidžia manyti G. Narutavičių buvus pareigingą, liberalų, praktišką ir santūrų žmogų. Dar vaikystėje išmokęs vokiečių kalbą, o vėliau baigęs vokišką gimnaziją Liepojoje, G. Narutavičius Šveicarijoje perprato ir šveicariško dialekto subtilumus. Tarmiškai jis kalbėjo taip gerai, kad turgaus prekiautojos jį palaikydavo kaimiečiu. Profesinėje srityje jo žavėjimąsi technika atspindėjo posakis: “Inžinierius yra tarsi Dievas”.
Toks lakoniškas portretas dar vienos iškilios asmenybės, kurios likimo vingiai sujungė dvi tolimas ir labai skirtingas šalis – Lietuvą ir Šveicariją.