Ciuricho Knygos klubas 2025 pradėjo galingai grybiškai gurmaniškai

Sausio 18 d. klubo susitikime rašytoja Gabija Grušaitė ir leidėja Ūla Ambrasaitė pristatė „Grybo sapną“, ir tai buvo tas retas atvejis, kai po susitikimo su knygos autore jautiesi, lyg perskaičius TOS knygos vidinę knygą – tarp eilučių paslėptąją, kur banguoja gilūs ir skaidrūs antropologijos, epigenetikos, filosofijos ir istorijos žinių vandenys ir kuri ne pasiūlo lengvų atsakymų, o sukelia dar daugiau klausimų.

 

Diskusijos temos išsiplėtė kaip grybai iki sudėtingiausių tinklų: santykių tarp tėvų ir vaikų, vyrų ir moterų, vienišumo ir buvimo kartu, beigi lietuvių kalbos saugotojų ir „saugotojų”. Daug minčių sukėlė Gabijos pasidalinimai apie skausmo verbalizacijos būtinybę, stokos pasaulį ir geros knygos sąvoką.

 

Įdomu, kad knyga kiekvienai atliepė visai kitus dalykus, nors visoms ji patiko, kas irgi retai atsitinka klube. Esame labai skirtingos, iš įvairių Lietuvos kraštų, su unikaliomis patirtimis, bet dabar žinau, kodėl mūsų klubas toks patrauklus.

 

Nes kiekviename susitikime, besėdint prie gurmaniškom savo rankom gamintom gėrybėm nukrauto stalo, mūsų vidiniai grybai nemačiom ima raizgytis ir formuoti neįtikėtiniausias jungtis, žaižaruodami subtiliausiais emocijų atspalviais, sumezga mus į tvarų, energijos prisotintą audinį.

 

Dabar žinau, kodėl po susitikimo ateina mintis: kada vėl susitiksime kalbėtis apie knygas ir… skaniai valgyti bei gerti. Visus tuos 23 klubo gyvavimo metus buvo taip lyg truputį nesmagu, kad mes taip sureikšminam naminį maistą ir vyną. Taip lyg ne visai rimtas klubas, nes rimti gi tik kalbasi apie knygas ir jokių vulgarių poreikių neturi.

 

Bet dabar – ačiū Gabijai – žinome, kad viską darome teisingai, nes maistas atveria vidines duris: „Maistas yra daug tyresnė kalba nei žodžiai, nes prasmė nepasiklysta lingvistinėse interpretacijose”.

 

Dabar žinau, kodėl ypač stipriai jaučiu prasidėjusios vasaros viltį, pjaustant šviežius agurkus pirmiesiems metų šaltibarščiams, o besibaigiančios vasaros liūdesį, ruošiant obuolius pirmam rudeniniui pyragui.

Tas žinojimas išlaisvina nuo įpročio viską vertinti: gerai tai ar blogai ir suteikia ypatingą laisvę: stebėti save, kaip nedalomą pasaulio dalelę ir mėgautis. Mėgautis, net kai plauni indus.

 

Nuotrauka – Dianos Brunner :*

PASIDALINK

Close Search Window