Ciuricho Lietuviškos knygos klubo narių viešnagė Tenerifėje

Šių metų birželio 7-10 dienomis, septynios Knygos klubo narės, mūsų ambasadorės Valentinos Zeitler ir jos vyro Bodo kvietimu, lankėmės Tenerifėje.

Tenėrifėje gyvena nemažai lietuvių, o 2017 metais čia įsikūrusi Lietuvių Bendruomenė jau žengia pirmuosius  žingsnius. Šios Bendruomenės aktyvių merginų iniciatyva Costa Adeje miestelyje buvo įkurta lietuviška bibliotekėlė. Joje mes ir susitikome su Tenerifės lietuviais. Apžiūrėję bei pasidžiaugę bibliotekėlėje esančių lietuviškų knygų gausa bei literatūros įvairove, įdomius pokalbius ir diskusijas kartu pratęsėme  nuostabioje sodyboje prie vaišių stalo.

Dar tą patį pavakarį mūsų laukė kelionė į salos šiaurės vakarus. Važiavome įspūdingais serpantinais, grožėdamiesi nuostabiais kalnų vaizdais, vešlia gamta ir augmenija.

Centrinis kalnų masyvas skiria salą į pietinę ir šiaurinę dalis, skirtingas savo gamtovaizdžiu ir klimatinėmis sąlygomis. Tenerifės pietūs, kur mes atskridome, pasirodo buvo pradėti vystyti tik prieš 20 metų. Anksčiau čia nebuvo oro uosto, o visi miesteliai ir didelė dalis infrastruktūros atsirado tik tada. Dabar čia klesti turizmas. O salos šiaurinėje dalyje daugiau vyrauja kanarietiškos tradicijos.

Puerto de la Krusas (Puerto de la Cruz) mus užbūrė savo tradicine miestelio dvasia, jaukiu senamiesčiu ir žibančiomis perlų parduotuvėlėmis bei jaukiomis kavinukėmis. Kas mėgsta kavą, būdami čia būtinai paragaukite Barraquito, nacionalinės kanariškos ,,sluoksniuotos‘‘ kavos, gaminamos iš kondensuoto pieno, likerio, ekspreso ir pieno putų. Mhmmm.. Tikras desertas.

Labai didelį įspūdį mums paliko apsilankymas Nacionaliniame Teidės parke, kuriame stūkso 20 km skersmens 3718 m. aukščio trečias pagal dydį pasaulyje Teidės ugnikalnis. Grožėjomės nuostabia atsiveriančia panorama ir išskirtiniu peizažu.  Mineralų nudažytos įvairių formų uolos, sustingusios lavos upės, dykumų horizontai – lyg būtume išsilaipinusios Marse ar Mėnulyje. Ne veltui čia buvo filmuojama keletas ,,Žvaigždžių karų“ epizodų.

Apsilankėme ir Garachico mieste, kuris 1706 metais įsiveržus ugnikalniui buvo sugriautas, tačiau sustingus lavai vėl atstatytas.

Vietinėse mažose užeigose mėgavomės nuostabia kanarietiška virtuve, troškinta ožkiena su pupelėmis, ant griliaus kepta šviežia žuvimi ir jūros gėrybėmis. Viskas gana paprasta bet labai skaniai paruošta. O visas valgis neįsivaizduojamas be pačių tikriausių kanarietiškų bulvių, – mažų, sūriame vandenyje virtų ir patiekiamų su aštriais paprikų padažais. Kadangi sala garsi bananais, papajomis bei mangais, būtinai turėjome ir jų paragauti.

Mieli mūsų globėjai Valentina ir Bodo, norėdami mums dar daugiau perteikti kanarietiškos dvasios, pakvietė mus apsilankyti jų kanarietiškuose namuose ir pavaišino mus nuostabiais tradiciniais pusryčiais.

Tai buvo nuostabi kelionė, pilna neišdildomų įspūdžių ir gerų emocijų. Kiekviena diena kupina atradimų, kuri prasidėdavo ir baigdavosi nenutylančiais Atlanto vandenyno dūžiais beveik po kojomis, tik už „Siboros“ sienų.

Nuoširdus Ačiū Valentinai ir Bodo už puikų priėmimą! Mes spėjome įsimylėti šią nuostabią amžinojo pavasario salą!

PASIDALINK

Close Search Window