Šių metų spalio 5-7 dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentas surengė „Lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarą“, į kurį Šveicarijos lietuvių bendruomenės Valdybos sprendimu buvau deleguota su sąlyga, kad ten įgytą patirtį kuo plačiau skleisiu tarp Šveicarijos lietuvių. Nutariau, kad ŠLB tinklapis – geriausia šios informacijos sklaidos priemonė.
Seminarą pradėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, Vida Bandis. Ji sakė, kad šis seminaras, tai ne tik mokytojų kvalifikacijos kėlimas, bet ir Lietuvos reiškiamas dėkingumas lituanistinių mokyklų ir mokyklėlių mokytojams bei vadovams už jų pasiaukojantį darbą. Ši mintis seminaro metu nuskambėjo ne kartą, ypač iš Užsienio lietuvių departamento direktoriaus Arvydo Daunoravičiaus lūpų.
Trumpai prisistačius visiems keturiasdešimčiai seminaro dalyvių iš aštuoniolikos šalių, žodį perėmė pirmasis prelegentas, Vilniaus Pedagoginio universiteto filosofijos katedros docentas ir vedėjas, poetas ir eseistas, be kitų ir knygos „Mano ir Tavo šalis Lietuva“ autorius Liutauras Degėsis. Pagrindinė jo pranešimo mintis – prieš klasę mokytojas yra peršviečiamas, atsidūręs akistatoje pats su savimi, savo amenybe ir jos gyliu, todėl svarbiausia jo kompetencija (be gero dėstomo dalyko išmanymo) yra sugebėjimas kritiškai pažvelgti į save, o tam reikia nuolat su savimi dirbti, kelti asmeninius uždavinius ir nuolat duoti ataskaitą sau pačiam, ar ir kaip pavyko juos įgyvendinti. Antra įdomi, nors ir ne nauja, Degėsio išsakyta mintis yra ta, kad mokytojas negali ir neturi mokinių išmokyti, jie patys mokosi mokytojo padedami. Todėl sužadinti mokinių atsakomybę ir mokymosi savimonę yra svarbi mokytojo funkcija. Kadangi dauguma seminaro dalyvių – lietuvių kalbos mokytojai (nors esu įsitikinusi, kad jie ne tik kalbos, bet ir kultūros mokytojai) Degėsis priminė, kad kalba – pasaulio matymo priemonė, todėl užsienyje gyvenantiems lietuvių emigrantų vaikams lituanistinis švietimas gali būti priemonė tyrinėti save. Ši idėja itin aktuali didelės šiuolaikinės emigracijos iš Lietuvos ir naujųjų emigrantų nusiteikimo Lietuvos atžvilgiu kontekste. Degėsis pastebėjo, kad svarbi lietuvių tautos savimonės dalis – rezitencija, kuri laisvės sąlygomis virsta į rezistencinį, t.y. atstūmimo santykį su pasauliu. Toks santykis lemia žmonių nepasitikėjimą viskuo, kas sava – Lietuvos valstybe, verslu, vieni kitais. Okupacijos sąlygomis rezistentai vienijosi prieš Kitą, prieš okupantą, o laisvės sąlygomis – prieš save. Todėl daugumai lietuvių dabar sunku susitaikyti su savo šalies istorija, ekonomine padėtimi, dabartimi, tuo, iš kur jie kilę ir kas jie yra. Toks daugelio lituanistinių mokyklėlių lanktyojų tėvų santykis su savo lietuviška kilme. Taigi, kokią žinią ir santykį su pasauliu ir Lietuva savo mokiniams derėtų perteikti mums, lietuvių kalbos ir kultūros mokytojams? Degėsis į šį klausimą atsako paprastai: „Pasiūlykite mokiniams įrankį tyrinėti pačius save, savo praeitį ir dabartį. Išmokykite juos klausinėti apie save ir savo lietuvybę.“ Anot prelegento, lituanistinio švietimo tikslas turėtų būti ne tautos išlikimas ar abstrakti meilė Lietuvai, o kiekvieno mokinio konkretus ir asmeninis susidomėjimas savimi, tuo, kas jis yra. Lituanistinis švietimas gali suteikti nepaprastai kūrybingą, laisvinančią ir turtinančią erdvę mokiniui kontekstualizuoti savo tapatybę ir verbalizuoti savo ypatingumą. Ši mintis nepaprastai pagavi ir, ypač dirbant su vyresniais mokiniais, gali būti itin produktyvi.
Seminaro dalyvius pasveikino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis. Jis pradėjo nuo to, kad šiuo metu už Lietuvos gyvenančių lietuvių statistika liūdna, t.y. užsienyje gyvenančių lietuvių skaičius yra didelis ir nuolat auga. Todėl LR Užsienio reikalų ministerija pradėjo kurti ir vykdyti programą „Globali Lietuva“, kuria siekiama visus lietuvius įtraukti į Lietuvos valstybės gyvenimą, telkiant juos į globalią komunikacijos erdvę. Daugiau apie programą http://www.urm.lt/index.php?1077685779
Kitas seminaro prelegentas – Vilniaus Ozo mokyklos direktorius Albinas Daubaras, didelis kompiuterinių technologijų entuziastas. Jo mokykla vykdo nuotolinį mokymą. Jei Jūsų vaikas yra Lietuvos pilietis, jis, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi teisę nemokamai mokytis vidurinėje mokykloje. Jei jis šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, sunkiai serga arba dėl kitų priežasčių fiziškai negali lankyti mokyklos, jis turi galimybę mokytis Vilniaus Ozo mokykloje internetu. Tereikia sudaryti sutartį su mokykla ir taip pasinaudoti LR mokinio krepšeliu, pinigų suma, Lietuvos Respublikos skiriama kiekvienam Lietuvos piliečio viduriniam išsilavinimui. Daugiau informacijos http://www.ozomokykla.eu/ Šiuo metu mokykloje paruoštos 6 000 elektroninės pamokos, kurių metu mokytojas bendrauja su mokiniu per kompiuterio ekraną – išdėsto teoriją, parodo vaizdinę medžiagą, ir pateikia savikontrolės testą, padedantį mokiniui suvokti, ar tinkamai įsisavino medžiagą. Pamokos yra įrašytos, mokinys jų gali klausytis jam patogiu metu ir ne vieną kartą. Mokiniui užduodamos užduotys, dažniausiai raštu, bet ne tik. Atlikęs užduotis, jis savo darbą mokytojui siunčia elektroniškai, mokytojas jį patikrina, o vėliau, susitartu laiku, abu – mokytojas ir mokinys – prisijungia prie Skype‘o ir aptaria pamoką. Kiekvieną savaitės dieną, kaip ir įprasta mokykloje, numatytas tam tikras pamokų tvarkaraštis. Kilo daug diskusijų, ar tokiu būdu galima išmokti rašto, rašyti diktantus, ar jie rašomi kompiuteriu, ar ranka. Pirmas klausimas kol kas atviras, o diktantus galima rašyti ir ranka, ir kompiuteriu. Kol kas neaišku ir tai, ar užsienyje mokyklą lankantis mokinys pajėgia lygiaverčiai mokytis ir lietuviškoje mokykloje nuotoliniu būdu. Tačiau nuotolinio mokymosi lietuviškoje mokykloje galimybę jau turime. Norinčius kviečiame susisiekti su mokykla ir pageidautina sudaryti sutartį jau pavasarį, nors galimybė yra dar ir vasarą.
Po pietų savo kūrybinėmis idėjomis su seminaro dalyviais dalijosi RATO ir PAGRANDUKO lankytojams jau pažįstama Saulė Degutytė. Ji pristatinėjo savo „daiktų teatro“ idėją, kuri gali būti efektingai naudojama lituanistinam ugdymui. Pasitelkus bet kokius buties rakandus ir vaizduotės pagalba juos paverčiant pasakų ar šiaip istorijų personažais ir scenografijos detalėmis, kartu su mokiniais galima sukurti savitą ir įdomų pasaulį, juos įtraukti į istorijos pasakojimą ir kūrimą, taip lavinant kalbos įgūdžius.
Spalio 6 dieną seminaro dalyviai praleido Vilniaus mokykloje „Lietuvių namai“. Tai mokykla, kurioje nemokamai mokytis ir gyventi gali lietuvių kilmės tremtinių ir politinių kalinių palikuonys; iš užsienio atvykstančių/ parvykstančių lietuvių vaikai; ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių vaikai. Norint patekti į „Lietuvių namus“ reikia įrodyti savo arba savo protėvių lietuvišką kilmę (ne pilietybę) ir būti užsienyje pragyvenus ne mažiau nei trejus metus. Čia susipažinome su lietuvių kalbos mokymo metodika, sėkinigai naudota lietuvių kalbos nemokančius jaunuolius rengiant laikyti valstybinį egzaminą ir studijuoti aukštesniojo ir aukštojo mokslo įstaigose. Stebėjome keletą pamokų, vaišinomės pietumis mokyklos valgykloje, aplankėme bendrabutį. Maloniai nuteikė gera mokyklos atmosfera ir tai, kad mokykloje dirbama integruotu būdu, t.y. mokoma ne atskirų dalykų – matematikos, lietuvių kalbos, informatikos, dailės, gamtos pažinimo ir t.t. – atskirai, o keletą dalykų sujungus į vieną pamoką, siekiama išmokyti ne tik teorinių žinių, tačiau konkrečių kompetencijų, praktinio žinių pritaikymo. Taip pat pamatėme kaip kartu gyvena ir mokosi skirtingais akcentais, kai kurie geriau, kai kurie prasčiau lietuviškai kalbantys vaikai iš Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos, Anglijos ir net Kosta Rikos. Daugiau informacijos apie mokyklą ir priėmimo sąlygas: http://www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt/
Į pavakarę vykome į ekskursijas po Rasų kapines ir Valdovų rūmus.
Paskutinę seminaro dieną išklausėme dviejų paskaitų. Pirmoji ir pati įspūdingiausia seminaro paskaita, Ugdymo ir plėtotės centro vyriausiosios metodininkės Onos Vaščenkienės „Mokomės mokyti“. Šiemet Ugdymo ir plėtotės centro sukurtas medijų projektas „Mokomės mokyti“ kasmetinėje skaitmeninio naudojimo parodoje Londone laimėjo pirmąjį apdovanojimą. „Mokomės mokyti“) – tai virtuali gamtos mokslų mokymo priemonė 5-8 klasių mokiniams, kurią galima naudoti ir kitiems tikslams. Priemonė yra interaktyvi ir integruota, ji bus prieinama adresu (http://mokomes5-8.pedagogika.lt, tačiau nurodyta svetainė gerai veikti pradės tik 2012 metų balandžio mėnesį. Su ja susiję portalai http://mkp.emokykla.lt ir http://m2dev.lt/ebiblioteka/ – neišsemiami modernių, gražiai ir šiuolaikiškai parengtų mokymo priemonių talpyklos, kuriomis gali naudotis mokytojai, tėvai ir, žinoma, patys mokiniai. Apie šias priemones sunku kalbėti abstrakčiai – panaršykite patys, jos LABAI VILIOJANČIOS.
Paskutinę paskaitą „Folkloras šiandien“ skaitė Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros docentė dr. Bronė Stundžienė. Ji išaiškino skirtumą tarp tautosakos, t.y. jau sukurtų atskirų tautosakos kūrinių – pasakų, dainų, sakmių, mįslių ir t.t. – kuriuos išmokę tik atkartojame ir folkloro, t.y. gyvos, iki šiol tebekuriamos folkloro tradicijos, kuri remiasi folklorine ir kultūrine atmintimi. Buvo įdomu klausytis, kas sudaro dabartinio, gyvojo folkloro turinį ir kaip jis yra nutolęs nuo tradicinių, pirminių reikšmių.
Taip trumpai galima nusakyti girdėtų paskaitų pranešimus. O be jų dar buvo labai daug bendravimo su kitais lituanistinių mokyklų ir mokyklėlių mokytojais (daugiausia mokytojomis), keitimosi paprasta, praktine patirtimi, klausinėjimo, kaip tos pačios, pvz. mokinių amžiaus ir lietuvių kalbos mokėjimo skirtumo, arba mokesčio nustatymo problemos sprendžiamos kitose mokyklose. Svarbu buvo patirti ir tai, kokios skirtingos yra viso pasaulio lituanistinės mokyklos ir mokyklėlės – vienos, skaičiuojančios šimtais mokinių ir turinčios dešimtis skirtingų mokymo programų, brangiai kainuojančios, kitos – kamerinės, kelių šeimų iniciatyva atsiradusios ir palaikomos tik tėvų atkaklaus noro, kad jų vaikai GERAI mokėtų lietuvių kalbą. Įdomu ir netikėta buvo suvokti, kaip skiriasi lituanistinių mokyklų lankytojų (veikiau jų tėvų) ir pačių mokytojų motyvacija ir tikslai.
Tai, kad visame pasaulyje lietuviai ieško būdų savo vaikams perduoti lietuviškąją savo savasties dalelę ir deda pastangas, kad jų vaikai kalbėtų, dainuotų, skaitytų, rašytų (gal net sapnuotų) lietuviškai teikia paguodos. Šiame lauke, aš ne vienas karys.