Svetainėje iq.lt skaitykite interviu su Egle Kačkute:
Šveicarijoje gyvenančios Eglės Kačkutės pavardė Vilniuje pastaraisiais metais viešai linksniuota tarp geriausių mokslinių disertacijų autorių. Dar šiemet Lietuvoje pasirodys mokslininkės monografija „Savi svetimi tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje“. Su IQ E. Kačkutė kalbėjo apie moters tapatybę literatūroje ir gyvenime.
– Ar galėtumėte teigti, kad Jūsų išskirti tapatumai šiuolaikinėje, pofeministinėje literatūroje iš esmės atspindi ir bendrą šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės vaizdą? Pavyzdžiui, jūsų nagrinėtų autorių kūriniuose siužeto objektu tampa nedarni šeima, motinos negatyvumas kūdikio atžvilgiu, ypač dažna kūryboje – veikėjo tapatumo krizė. Ar tai, jūsų nuomone, galėtų būti ir vakarietiškos moderniosios visuomenės simptomai?
– Ne. Nagrinėjau tik keturių autorių kūrybą ir tyrimas buvo ne sociologinis, o literatūrinis. Tačiau šių autorių kūryba siūlo mintį, jog šiuolaikinėje moterų literatūroje pasikeitė mąstymo apie save ir kitą (taip pat mąstymo apie moterį ir vyrą) pobūdis. Išsivaduota iš suvokimo, kad vyras – kultūra, moteris – natūra, vyras – stiprus, moteris – silpna, ir persikelta į skirtingų, kartais net prieštaringų „aš“ erdvę. O toji erdvė yra įdomi ir produktyvi, joje jau galima svarstyti apie skirtingus moterų ir vyrų pavidalus, kiekvienam individui priimtiną, patogų, prasmingą, tačiau ir atsakingą dalyvavimą bendroje vyrų ir moterų visuomenės struktūroje.
– Jūsų disertacijoje nemažai dėmesio skiriama feministiniam ir pofeministiniam literatūriniam kontekstui. Remdamasi nagrinėjamų rašytojų kūryba pastebite, jog moterų diskriminacija tebėra opus ir aktualus klausimas. Ar Jūs, gyvendama Lietuvoje, esate asmeniškai susidūrusi su diskriminacija? Ar teko jos patirti akademinėje aplinkoje?
– Du kartus gyvenime esu patyrusi seksualinį priekabiavimą (vieną kartą Lietuvoje, kitą kartą – Sirijoje). Atviros diskriminacijos, ko gero, neteko patirti, bet Lietuvoje nuolat jaučiu įkyrią mizoginiją (neigiamą nusistatymą prieš moteris – IQ). Nuolat girdžiu tokias frazes: „Ji gera fotografė, bet labai negraži.“ Jaučiu, kad moterys priimamos tarsi ne visai rimtai, net apie prezidentę rašoma vadinant ją „ponia“ arba tik įvardžiu „ji“. Sunku būtų įsivaizduoti tokį elgesį bet kurio buvusio Lietuvos prezidento atžvilgiu.
– Poetė Agnė Žagrakalytė viename interviu, paklausta, ar moterys turėtų daugiau kovoti už save, už savo teises, atsakė: „Aš nenoriu, kad moterys kovotų, aš noriu, kad jos šoktų ir dainuotų.“ Kaip jūs atsakytumėte į šį klausimą?
– Gražiau ir nesugalvočiau pasakyti. Dar tik pridurčiau, kad kovojimą įkvepia pyktis, o pyktis paralyžiuoja empatiją ir tarpusavio supratimą. Jei labiau vieni kitais pasidomėtume, taip pat ir lyčių atžvilgiu, galbūt atrastume, kad ir tą neapykantą moterims kursto nepasitikėjimas savimi, psichologinis nesaugumas, pažeidžiamumas, o gal net ir koks užgniaužtas švelnumas.
Jei moterims pavyktų jaustis laisvoms, gyvenimo būdą, stilių, pomėgius, darbą, santykius rinktis pagal tai, kaip gyvendamos, atrodydamos, ką valgydamos, kaip užsidirbdamos pragyvenimui, su kuo miegodamos jaučiasi patogiai, o ne pagal tai, ar už savo pasirinkimus bus vertinamos, mylimos, gerbiamos ar baudžiamos, gal tuomet visuomenėje visi – ir vyrai, ir moterys – pasijustų saugesni ir imtų galvoti, kaip geriau pasidalijus darbais, vaikų priežiūra, uždarbiu ir kitais dalykais. Nors pyktis labai svarbus antrosios feminizmo bangos elementas, kuris padėjo sulaužyti daug neigiamų stereotipų moterų atžvilgiu ir dramatiškai pakeitė visuomenės požiūrį ne tik į moteris, bet ir į kitas simboliškai menkesnėmis laikomas žmonių grupes.
– Nors disertaciją apsigynėte VU, buvote išrinkta tarp geriausių disertacijų autorių Lietuvoje, jau senokai gyvenate Šveicarijoje. Kokios papildomos vertės Jūsų mokslinio darbo turiniui suteikė faktas, kad, gyvendama prancūziškoje Šveicarijos dalyje, lietuvių kalba rašote disertaciją apie britų ir prancūzų moterų literatūrą?
– Tai, kad disertaciją baigiau rašyti gyvendama Šveicarijoje, turėjo mažai įtakos jos turiniui. Intelektualiai didžiausią įtaką padarė studijos Kembridžo universitete. Daugelį disertacijos įžvalgų subrandinau vėlesnės stažuotės tenai metu. Kembridžas padovanojo dvi neįkainojamas privilegijas – išskirtinį dėstytojų dėmesį, individualų darbą su jais, diskusijas bei įspūdingą studijų medžiagos kiekį ir kokybę. Jei po stažuočių Kembridže ir Paryžiuje būčiau grįžusi į Lietuvą, o ne gyvenusi Prancūzijoje ir Šveicarijoje, tikriausiai būčiau parašiusi ką nors panašaus, tik būtų buvę sunkiau rinkti medžiagą. Strasbūre ir Ženevoje šiuolaikinė frankofoniška ir britų literatūra bei jų kritika lengvai prieinamos.
– Kiek Jums yra svarbi lietuviška tapatybė, kaip ją suvokiate? Juolab kad gyvenate šalyje, kuri yra gyvas pavyzdys, kad skirtingos kalbos, skirtingos nacionalinės šaknys nekliudo darniai gyventi šalia.
– Tik susilaukusi sūnaus supratau, kokia man svarbi lietuviška tapatybė. Nuo minties, kad sūnus gali nemokėti lietuvių kalbos, man darėsi bloga. Iki šiol skaudu galvojant apie tai, kad lietuvišką ir britų tapatybę galės išlaikyti tik iki pilnametystės, o po to turės rinktis tarp motinos, tėvo ir gal net šalies, kurioje tuo metu gyvens, pilietybių. Kai sūnus gimė, dviguba pilietybė buvo visai neįmanoma, todėl suteikėme jam nors dvigubą pavardę, kurioje įrašytas ir mano pavardės variantas, kad žinotų, jog yra ir lietuvis.
Lietuviška tapatybė man svarbi dėl to, kad jokios kitos neturiu. Man įdomu, dažnai net patinka gyventi kitur, tačiau nacionalinė identifikacija kažkodėl nesikeičia… Gal dėl to, kad niekuomet sąmoningai nepasirinkau emigruoti ir mielai gyvenčiau Lietuvoje, jei abiem su vyru pavyktų rasti mums prasmingą ir pragyventi leidžiančią veiklą.
– Aktyviai veikiate Šveicarijos lietuvių bendruomenėje. Viename interviu esate sakiusi, kad Šveicarijoje sutikote lietuvių, įdomesnių už tuos, kurie gyvena Lietuvoje. Ar, jūsų nuomone, bet kurį laiką pagyventi užsienio šalyje – būtina sąlyga šiuolaikiniam žmogui? Kokių mums tradiciškai priskirtų bruožų yra „atsikratę“ jūsų bendruomenės nariai, t. y. tie „įdomesnieji“ lietuviai?
– Nemanau, kad šiuolaikiniam žmogui yra kokių nors sąlygų. Su įdomesniais lietuviais tenka susitikti ne todėl, kad Lietuvoje gyvena mažiau įdomūs žmonės, o todėl, kad Lietuvoje neturėčiau galimybių su jais susitikti. Vienas įdomiausių lietuvių, su kuriuo neseniai teko pabendrauti, yra iliustratorius, vaikų knygų autorius Kęstutis Kasparavičius. Jį pakviečiau į lituanistinę mokyklėlę Ženevoje, kurią organizuoju savo ir kitų vietinių lietuvių vaikams, todėl turėjau progos jam parodyti Ženevą ir su juo praleisti keletą dienų. Lietuvoje, geriausiu atveju, su juo pasisveikinčiau ir pasakyčiau, kad labai vertinu jo kūrybą.
– Kuo Jus labiausiai žavi Šveicarija? Kokią svarbiausią to žavesio dalį mielai perkeltumėte į Lietuvą?
– Šveicarijoje įspūdį daro nepaprastas daugumos gyventojų psichologinis saugumas. Tik nežinau, ar įmanoma tai perkelti į Lietuvą ar bet kur kitur. Beveik jokia kita Europos, o gal net ir pasaulio valstybė nėra patyrusi kelis šimtmečius besitęsiančios taikos ir su tuo susijusio stabilumo.